Holly Rigby kalbasi su Hilary Wainwright apie savo naujausią knygą, Nauja politika iš kairės, ir jo taikymas naujiems socialiniams judėjimams klestėti.
Ar knyga buvo parašyta reaguojant į dabartinį politinį Corbyn projekto momentą, ar jau kurį laiką tai turėjote galvoje?
Naujos politikos, kitokios kairės pagrindo, idėja yra kažkas, apie ką galvojau ir staiga tapo įprasta. Tai privertė tokius žmones, kaip aš, mąstyti tokiais būdais – būdais, kurie buvo traktuojami kaip visiškai marginalai – žengti į priekį ir pasakyti: „Tai, ką sako Jeremy Corbyn, turi tikras šaknis ir yra labai svarbus dalykas“.
Knygoje žinios laikomos pagrindiniu šios naujos politikos ir socialinių judėjimų varikliu. Kodėl dėmesys kreipiamas į žinias?
Kai žiūrite į Jeremy Corbyną, koks jo patrauklumas? Jis iš tikrųjų klauso žmonių. Jis tiki žmonėmis. Pakalbinome jį gana anksti, jis papasakojo apie savo draugą – statybininką, kuris savo gyvenimą organizavo labai ekologiškai. Džeremis jautė jam didelę pagarbą. Jis taip pasakė: žvalgyba yra gatvėse.
Šia prasme knyga yra Corbyno pagrindas, nes būtent tai yra jo patrauklumas ir kodėl jis kitoks. Jis nėra „populistas“: jis nesako žmonėms, kad turi atsakymą, ir jie turėtų žiūrėti į jį. Jis sako, kad jie turi atsakymą ir turi susitvarkyti.
Tačiau žmonės gali dalyvauti tik tada, kai yra vieša sistema. Jie negali dalyvauti rinkoje, jei neturi pinigų. Jei rimtai žiūrite į visuomenės dalyvavimą, žmonių praktinių žinių panaudojimą ir realizavimą, turite sukurti viešą, demokratinę sistemą. Rinka paprasčiausiai reiškia, kad asmenys tvirtina savo pasirinkimą, o kairė ir naujoji politika yra apie žmonių gebėjimą dalytis savo žiniomis ir iš to sukurti kažką naujo.
Knygoje kalbate apie tai, kaip anksčiau buvo kuriamos institucijos: moterų judėjimas steigė vaikų darželius, o kad jie būtų tvarūs, juos finansavo valstybė. Ar manote, kad dabar turėtume šiuos dalykus organizuoti ir galiausiai jie būtų finansuojami valstybės?
Mums reikia, kad valstybė jiems palengvintų, nesvarbu, ar tai būtų teikiama bendromis paslaugomis, ar dotacijų finansavimas.
Ką reiškia bendrosios paslaugos?
Pavyzdžiui, maisto gamyba. Valstybė galėtų padėti suplanuoti maisto parduotuves ir šalia esančius ūkius bei maisto gamybą, tada suburti parduotuves, restoranus, gamintojus, mokyklas ir vesti diskusiją dėl bendrų mitybos standartų. Vykdoma daug viešųjų maisto pirkimų, todėl galite įsivaizduoti, kad mokyklos perka maistą iš pažangių ūkininkų, kurie sukūrė kooperatyvo gamybos formas, kurios yra ekologiškos, nenaudojančios pesticidų arba rūpinančios sveikatai. Galite sukurti etišką maisto politiką, kai valstybė pirmauja, bet palengvina maisto gamintojų, mažmenininkų ar restoranų žinias ir jais remiasi.
Taigi populiariai kuriama maisto politika?
Ją būtų galima kurti populiariai, bet ir įgyvendinti bendradarbiaujant su masinio lygio veikėjais. Dalį to būtų galima padaryti dabar.
Kaip kas?
Darbo partija – galbūt su tam tikra vietos valdžios parama – galėtų pradėti planuoti, tarkime, maisto politiką, kuri apimtų pokalbį su vietos žmonėmis, o tada identifikuotų netoliese esančias prekybos vietas ir gamintojus ir suburtų juos kartu aptarti politiką.
Tai galėtų palengvinti santykius, kurie galėtų būti naujų institucijų pradžia, klausiant: „Ko jums reikia iš valstybės, kad palengvintumėte organiškesnę jūsų gamybos pusę? Viena iš idėjų būtų mokyklų ar viešųjų įstaigų valgyklų pirkimai.
Galite susidaryti supratimą apie tai, koks yra maisto įsigijimo lygis, ir kokius svertus turi valstybė.
Jūs, kaip ir aš, esate „Momentum“ aktyvistas. Ar pastebėjote, kad Corbyn judėjime atsiranda naujų žinių – tylių, praktinių žinių?
Gauta daug naujų žinių apie tai, kaip pasiekti žmones ir kaip vykdyti kampaniją. Sena, mechaninė idėja, kuria buvo grindžiama Darbo partijos kampanija, buvo ta, kad jūs tiesiog eikite ir sužinokite, kas balsuos už Darbo partiją, pažymėkite juos ir rinkimų dieną eikite ir suraskite juos. „Momentum“, iš dalies dėl to, kad labai norėjo pasiekti žmones ir įtikinti žmones, iš dalies pasimokęs iš [Bernie] Sanderso kampanijos JAV, sukūrė visiškai kitokį požiūrį. Tai vyksta apygardose, kuriose yra žmonės, kuriuos reikia įtikinėti, ir praleidžiama daug laiko juos įtikinėjant, išsiaiškinant, kokie argumentai veikia – kodėl argumentai dėl būsto gali būti ypač veiksmingi, kas atsveria prieš imigrantus nukreiptus argumentus.
Kai kurie žmonės ginčytųsi, kad tai vis dar tik rinkimų agitacija. Ar manote, kad durų beldimas kada nors gali būti pats socialinis judėjimas?
Tai negali savaime. Tai turi būti derinama su galimybe sekti tai, ką atrandi beldžiantis į duris.
Beldimas į duris – geras būdas kaupti žinias: išsiaiškinti, kas vyksta, ko žmonės nori, ką žmonės jau daro ir tai atpažinti. Pradedama nuo prielaidos, kad žmonės jau turi gebėjimų organizuoti ir daryti dalykus. Kartais tai gali būti ne itin politiška, o per kaimynystės solidarumo formas. Belsdamas į duris tai sužinosi. Tada jums reikia organizacijos, kuri galėtų tai stebėti. Jei yra nuomininkų grupė, kuri įtariai žiūri į tai, ką daro taryba, ir galvoja, kad ketina parduoti turtą, tada „Momentum“ turi imtis veiksmų, kad susietų juos su kitomis nuomininkų grupėmis, kurios jaučiasi panašiai.
Aš taip pat esu NUT [Nacionalinės mokytojų sąjungos] aktyvistė, ir įdomu, kad „Momentum“ yra daug žmonių, kurie nėra profesinėse sąjungose. Ar manote, kad profesinių sąjungų judėjimas gali turėti savo Corbyn momentą? Ar įmanoma pertvarkyti didžiąsias sąjungas, ar mums reikia naujų organizavimo formų ir veiklos būdų?
Manau, jiedu gali susijungti. Kepėjų sąjunga [BFAWU] yra labai sena, tradicinė sąjunga, tačiau ji buvo atvira pokyčiams. BECTU [žiniasklaidos ir pramogų sąjunga] labai skatina bendruomenės streikus.
Tačiau mes taip pat turime juos sutikti pusiaukelėje, palaikyti ir padrąsinti. Dažnai sąjungų novatoriai nepalaikomi.
Ar manote, kad „Momentum“ ir „Corbyn“ aktyvistai turi atlikti tam tikrą vaidmenį?
Būtinai. Būdami sąjungos nariais galime prisidėti, bet ir kaip žmonės bendruomenėje, kuriai daro įtaką tai, kas vyksta darbo vietose. Mus labai paveikė tai, kas vyksta ligoninėse, vietos valdžios institucijose ir mokyklose. Riešutas yra labai geras, tai viena geriausių sąjungų. Ji buvo skirta tėvams ir organizuojama labai holistiniu būdu. Darbuotojai ir naudotojai – jų atveju mokiniai ir tėvai – laikomi tos pačios kovos dalimi. Tai geras modelis, kuriuo reikia vadovautis.
Atėjote iš feministinio judėjimo ir ne kartą apie tai minite knygoje. Matėme keletą nuostabių paprastų moterų organizacijų pavyzdžių, pavyzdžiui, Sisters Uncut. Tačiau Sisters Uncut yra gana atskiras pavyzdys. Kodėl manote, kad taip yra? Kas atsitiko su feministine politika?
Man atrodo, kad tai gyva ir sveika daugelio moterų sąmonėje, taip pat moterų, kurios viena su kita dirba seseriškai. Tai ne visada yra po moterų grupės skėčiu, bet, tarkime, Momentum, yra daug tikrai gerų moterų, kurių link aš traukiau. Mes radome problemų sprendimus ir sukūrėme bendrą būdą, kaip padaryti „Momentum“ labiau dalyvaujantį ir demokratiškesnį.
Taigi „Momentum“ veikia feministinis jautrumas arba jautrumas. Dar nepasakyčiau, kad tai dominuoja, bet kažkas, pavyzdžiui, Laura Parker [nauja nacionalinė Momentum organizatorė], pradės palengvinti šią politiką.
Griežtas taupymas atmuša moteris. Tam tikra prasme tai paskatino naują moterų judėjimą. Jis gali būti suskaidytas, bet kilęs iš fragmentuoto konteksto.
Kas, jūsų nuomone, vadovauja moterims judėjime ir Darbo partijoje?
Nesu tikras, kad taip susitapatinu su lyderyste. Yra daug pavyzdžių, kai moterys susitvarko. Tokie dalykai, kaip „Picturehouse“ streikas, daugiausia susiję su moterimis ir „McDonalds“, daugelis jų yra moterys. Moterys to tiesiog nepriima. Jie atsisako tos ribinės, subordinuotos, išnaudojamos padėties.
Daug moterų iškyla vadovaujančiose pareigose, organizuojant darbuotojus. Ir daugelis jaunesnių moterų ėmėsi pokyčių, už kuriuos Jeremy kovojo Darbo partijoje. Jie gynė jį ir dabar vaidina pagrindinį vaidmenį šešėliniame kabinete – tokios moterys kaip Rebecca Long-Bailey, Dawn Butler, Angela Rayner. Mane sužavėjo daugybė moterų, kurios įstrigo ir užėmė pagrindinį vaidmenį.
Savo knygoje kalbate apie horizontalias, demokratines organizavimo formas, o Jeremy Corbynas daugeliu atžvilgių nėra tipiškas lyderis. Ar svarbu švęsti naujus lyderius ir stengtis juos ugdyti – ar tai tiesiog įvyks natūraliai?
Manau, kad turime pasidžiaugti judėjimo lyderiais – žmonėmis, kurie tapo lyderiais, nes gynė ir atstovavo žmonių grupių poreikiams, juos išsakė ir padėjo tiems žmonėms suteikti daugiau galių. Taigi lyderiai, kurie yra įsišakniję, o ne lyderiai, kurie yra „ten“.
Knygoje kalbate apie „įprastą kultūrą“…
Raymondas Williamsas, taip – „kultūra yra įprasta“. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad akivaizdu, kad yra „aukštoji kultūra“ – klasikinė muzika, literatūra, teatras – kultūra, kuri sąmoningai kuriama kaip kultūra. Tada yra visa prasmė ir kūrybaaktyvumas, egzistuojantis žmonių gyvenime.
Galite pamatyti per Kalėdas. Šalia visokio kultūrinio mėšlo yra žmonių, kurie patys kuria kalėdinius atvirukus, rengia nuostabius vakarėlius, kuria nepaprastus drabužius ir dovanas savo vaikams, organizuoja žaidimus. Yra didžiulis kultūrinis kūrybiškumas, nepaisant, dažnai prieš ir šiek tiek nutolęs – dėl išlaidų – visokio mėšlo.
Žmonės išgyvena, bet ne tik išgyvena. Jie taip pat yra nepaprastai kūrybingi. Tai yra „kultūra yra įprasta“. Paprasti žmonės yra kūrybingi, jie taip pat yra socialūs. Taigi jie visada kuria bendras reikšmes ir bendras kultūrines formas. Mūsų politika, kaip ir tokios organizacijos kaip Darbo partija ir „Momentum“, kur kas labiau turi remtis kūrybinės kultūros įprastumo pripažinimu.
Mes kalbėjome apie keletą dalykų, kuriuos gali padaryti naujosios politikos aktyvistai. Koks prioritetas?
Nemanau, kad šie dalykai yra alternatyvos. Yra organizavimo principas. Jei pradėsite nuo politikos, kurioje pokyčiai vyksta per žmones, kurie yra organizuoti, sąmoningi ir budrūs, pasitikintys savimi ir organizuoti, tai viską formuoja.
Tai lemia, kaip dirbate Darbo partijoje, todėl dirbate ne tik tam, kad priimtumėte rezoliucijas ir gautumėte balsavimą. Jūs iš tikrųjų dirbate, kad organizuotumėte žmones taip, kad Darbo partija taptų bendruomenės organizaciniu centru, kuris paskatintų pokyčius ir sukurtų didesnę sanglaudą tarp žmonių, būsto ir bendruomenės poreikių srityse bei darbo vietoje. Savo ruožtu tai keičia visuomenę, nes sukuria egalitarinę kultūrą.
Taigi idėja yra ta, kad mums dabar reikia šios bendros filosofijos, apie kurią kalbate knygoje – apie demokratiją, apie kolektyviškumą – ir tiesiog paimkite tai į bet kurią organizavimo sritį, kurioje dirbate?
Taip, ir kurkite savo politiką aplink ją. Tikėkite savo galimybėmis, tikėkite visų kitų sugebėjimais ir bendradarbiaudami keiskite visuomenę.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti