Vasario 4 d. visoje Rusijoje vykusios masinės antivyriausybinės demonstracijos parodė, kad nepasitenkinimas šalyje nerimsta nepaisant žiemos šalčių ir energingos valdžios propagandos kampanijos. Masinių mobilizacijų sėkmė buvo ypač verta dėmesio, nes akivaizdžiai nepavyko oficialių renginių, skirtų atremti demokratines demonstracijas. Vladimiro Putino palaikymo mitingas vyko Maskvoje prie Poklonnaya Gora (patriotiška vieta, iš kurios atsiveria vaizdas į vietovę, kurioje 1812 m. vyko Borodino mūšis – mūšis, kuriame Rusijos armija vos nesustabdė Napoleono žygio į Maskvą). Vyriausybės valdžia labai stengėsi priversti žmones dalyvauti mitinge, darydama spaudimą darbuotojams, grasindama prarasti darbą ir žadama premijas. Jaunimui ir pensininkams buvo pasiūlyta po 500 rublių valandai pabūti stingdančiame šaltyje. Rezultatas buvo toks, kad po mitingo įsiplieskė triukšminga ir gėdinga scena – žmonės keikėsi ir stumdėsi, reikalaudami pinigų.
Provincijos miestuose vykusios eitynės buvo ne tokios įspūdingos nei demonstracijos Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau jos buvo daug masiškesnės, nei buvo tikėtasi. Šie įvykiai turėtų aiškiai parodyti valdžiai, kad jų propagandinė kampanija nėra visagalė. Galbūt įmanoma priversti žmones patikėti, kad masinės demonstracijos Egipte, Italijoje ar Ukrainoje buvo kokių nors manipuliacijų ar papirkimo rezultatas. Tačiau jie negali įtikinti žmonių, kad jų pačių nepasitenkinimas yra pašalinių asmenų sąmokslo rezultatas. Žmogus gali manyti, kad kiti išeina protestuoti mainais už pinigus, bet jis netikės tuo apie save – nes žino, kad niekas jam nemoka.
Valdžia mato, kad jos propaganda nebeveikia, bet vis tiek mano, kad tereikia rasti konkrečių, veiksmingų propagandos metodų. Ji mano, kad pralaimi todėl, kad kitos pusės propaganda yra geresnė, o ne todėl, kad tai, ką ji laikosi, yra pasmerkta istorijai.
Pareigūnai tiki savo melu ir yra įtraukiami į jų pačių sukurtus mitus. Jie nuoširdžiai mano, kad niekas nesugeba sąmoningai, racionaliai veikti, kad tikros visuomenės neegzistuoja ir kad vienintelė tikrovė yra be proto minios, kuriomis galima manipuliuoti. Ir į protestus jie atsako ne politinėmis reformomis, o tolesniais bandymais manipuliuoti. Jie traukia nenorinčius žmones demonstruoti paramą vyriausybei, verčia juos stovėti šaltu oru, keikia vyriausybę, kuri taip iš jų šaiposi. Pareigūnai nesuvokia, kad tokiu būdu jie tik kaupia sau naujus priešus – priešus, kurie bus daug agresyvesni nei tie, kurie dabar žygiuoja gatvėmis po antivyriausybinėmis vėliavomis.
Valdžia pamiršo, kaip skaičiuoti. Be abejo, jis turi daug kartų didesnį pranašumą, palyginti su ištekliais, kuriuos galima išleisti propagandai ir manipuliavimui. Kad ir kiek pinigų Rusijos neoliberalai ir jų rėmėjai iš užsienio išleistų opozicinei veiklai, Rusijos vyriausybė išleidžia ne dešimt kartų, o šimtą kartų daugiau – jei ne tūkstantį kartų daugiau. Ir nereikia manyti, kad valdžios PR vyrai ir kiti propagandistai yra prastesni. Faktas yra tas, kad dalyvauja tie patys žmonės, kurie nuolat pereina iš vienos pusės į kitą, į kurią pusę moka geriau. Jei valdžia pralaimi informacinį karą, tai ne todėl, kad nežino, kaip kariauti.
Visuomenė pasikeitė. Gyvenimas pasikeitė. Ir pati valdžia pasikeitė. Ji prarado gebėjimą suprasti ir kontroliuoti mūsų šalyje vykstančius procesus.
Atviri vyriausybės šalininkai buvo diskredituoti. Tai privertė oficialią valstybę iškviesti paskutinius savo rezervus – „saugiklio“ kritikus, tuos, kuriems anksčiau buvo leista kalbėti radikalius žodžius televizijos ekranuose, kol tie žodžiai nepakliūdavo į namus ir niekam nepakenkdavo. Nacionalistai, komentatoriai, pasakojantys apie sovietmečio laimėjimus, išsilavinę žmonės, žinantys didžiulius kiekius faktų, nesusiejantys tarp tų faktų – visi šie žmonės dabar mobilizuojami ginti Putiną. Tačiau pasirodo, kad tokių žmonių nėra tiek daug. Jų vardus jau žinome iš vyriausybinių televizijos programų – Sergejus Kurginjanas ir Maksimas Ševčenka, Dmitrijus Rogozinas ir Anatolijus Vassermanas. Iš esmės tai yra visa „geležinė kohorta“, kuri buvo organizuota kovai su viešąja nuomone. Ir šioje kovoje jie jau prarado ne tik savo politinį patikimumą, bet ir asmeninę reputaciją.
Buvo nuostabu klausytis Kurginiano, kuris vasario demonstracijų išvakarėse prognozavo, kad protesto organizatoriai tikrai paragins užsienio kišimosi į Rusiją. Ir tada – paklausė Kurginjanas – kaip atrodys protesto dalyviai? Bet dabar (kadangi niekas nekvietė užsienio įsikišimo) kaip atrodo Kurginjanas?
Rimčiau iniciatyvą susigrąžinti bandė pats premjeras V. Putinas rinkiminėse kelionėse į įvairius Rusijos regionus. Jis ir jo rinkimų kampanijos organizatoriai bandė kontrastuoti tarp sostinių (Maskvos ir Sankt Peterburgo) viduriniosios klasės nepasitenkinimo ir provincijos darbininkų lojalumo. Išsigandę neoliberalai komentatoriai iš karto ėmė šaukti dėl vyriausybės „posūkio į kairę“, tačiau jų nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Juk Putinas nieko nepadarė, tik padarė neaiškius apibendrinimus. Norint remtis darbininkų klase, reikia daugiau nei išvyti pavargusius darbuotojus, pasibaigus jų pamainoms, dalyvauti oficialiuose renginiuose arba, geriausiu atveju, pažadėti jiems premijas ar papildomą laisvą laiką. Reikia keisti ne retoriką, o politiką. Užuot rinkę vyriausybę palaikančius mitingus, vyriausybės ministrus reikia nušalinti iš postų. Užuot teigęs, kad žmonės palaiko vyriausybę, reikia, kad pastarųjų dviejų dešimtmečių neoliberalios reformos, kurios kelia neapykantą žmonėms, iš tikrųjų būtų atšauktos. Tačiau Putino vyriausybė negali to padaryti, nes tose neoliberaliose reformose išreiškiama pati jos esmė. Kaip tik dėl tų reformų buvo sukurta V. Putino atstovaujama autoritarinė sistema, papuošta šūkiu „valdoma demokratija“.
Paradoksas yra tas, kad šiandien sostinėse klestinčios viduriniosios klasės atstovai, tie, kurie palaiko vyriausybės politiką, iš tikrųjų sukilo prieš vyriausybę. Tai rodo, kad egzistuojanti tvarka yra pasmerkta. Jei sistemos nepalaikys net tie, kurie objektyviai iš jos naudos, kas bus, kai sukils tie, prieš kuriuos iš tikrųjų nukreipta valdžios politika?
Toks darbininkų klasės maištas iki šiol nebuvo išsiplėtęs visu pajėgumu tik todėl, kad esantys apačioje vis dar yra pasyvūs, sugniuždyti savo problemų svorio, kamuojami kasdienės kovos už išlikimą, atimta teisė turėti savo politinę partijos ir laisvosios profesinės sąjungos, nepriklausomos nuo valdžios. Iki šiol jų neapykanta valdantiems ratams kaupėsi kaip užslėptas ir neišsakytas pyktis. Saviorganizacija yra sunki užduotis. Įprastas pasyvumas ir baimė neįveikiami vienu smūgiu. Tačiau pati valdžia verčia dirbančius žmones į gatves, įtraukdama juos į politiką. Neabejotinai veda į savo paties sunaikinimą.
Valdžia bando mus įtikinti, kad visas mūsų gyvenimas yra surištas su Putinu, be kurio viskas eis į vėžes ir grius. Neoliberali opozicija mąsto beveik taip pat. Pirmieji apdovanoja ministrą pirmininką dieviškomis savybėmis; pastarieji jį demonizuoja. Valdžia bijo permainų ir negali apsiginti niekaip kitaip, kaip tik tvirčiau nei bet kada laikydamasi Putino, taip parodydama savo bejėgiškumą ir silpnumą, o iš tikrųjų – dešimtmečius trukusios stabilizavimo politikos žlugimą, kurios rezultatai nepasiekė bet kokios priemonės lėmė stabilias politines institucijas. Kalbant apie neoliberalių opozicijos lyderius ir jų pulkus, Putinas jiems gyvybiškai būtinas – paaiškinti sistemos trūkumus ir nesėkmes, kuriuos jie patys laiko vieninteliu teisingu.
Jei Putinas pasitrauktų iš įvykio vietos, būtų aišku, kad problema ne jis. Kapitalizmas yra. Tai ne „niekšų ir vagių“, o buržuazijos ir rinkos sistemos reikalas. Problema yra ne korupcija, o neoliberalizmas. Lygiagrečiame procese vienu metu diskredituojama ir vyriausybė, ir opozicija.
Opozicija (tiek sistemoje, tiek iš esmės už jos ribų) nebuvo ta jėga, kuri organizavo visuomenės pasipriešinimą valdžiai. Kartu su vyriausybe opozicija parazitiškai gavo naudos iš visuomenės pasyvumo.
Socialinį pabudimą lydi augantis supratimas apie prieštaravimą tarp daugumos ir politinio elito, teigiančio, kad kalba žmonių, daugumos, interesų. Maskvos demonstracijų organizacinis komitetas sukėlė vis didesnį pykčio jausmą, kuris retkarčiais iškyla į paviršių. Ir kuo energingiau elgsis opozicija, savo dabartinių lyderių asmenyje, tuo didesnis bus nusivylimas tais lyderiais, kad ir ką jie darytų ar sakytų.
Nes problema slypi pačioje situacijoje. Pačiame „plačiojo piliečių vieningo fronto“ egzistavimu, kuris vienija tik įvairių opozicijos lyderių norą pasinaudoti vyriausybės krize savo asmeniniams tikslams įgyvendinti. Nes sąžiningi ir sąžiningi rinkimai dabartinėje mūsų šalies situacijoje yra fantastika; jie neįmanomi „savimi ir savaime“. Nes suklastoti rinkimų rezultatai nėra nepasitenkinimo priežastis, o vyriausybės politika. Nes netikri rinkimai nėra protestų priežastis. Jie tėra pretekstas, ir visi tai žino – ir esantys garsiakalbių platformoje, ir esantys minioje.
Kvietimas surengti „sąžiningus rinkimus“ greitai pasens, kaip ir viltys, kad valdžia, pažvelgusi į masinio protesto veidrodį ir išsigandusi, pati reformuosis. Ko mums reikia nemokamai rinkimai, o ne „sąžiningi“. Ir tai neįmanoma pagal dabartinę sistemą, su šių dienų partijomis ir politikais. Realių pokyčių prasmė yra ne balsų skaičiavimas, o sistemos transformacija. Ne tik politiškai, bet ir socialiai.
(Išvertė George'as Shriveris)
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti