Šaltinis: Rusijos disidentas
Specialiąją operaciją Ukrainoje V. Putinas ir jo aplinka sumanė kaip būdą pakeisti politinę situaciją. Kremliaus strategų nė trupučio nedomino Lugansko ir Donecko žmonių likimai ar net Ukrainos ateitis. Atsidūrę istorinėje aklavietėje, neturėdami būdo atgaivinti ekonomikos, susidoroti su augančių problemų našta ar pakelti pritarimo reitingų, kurie dabar rieda į bedugnę, jie nerado geresnio būdo išspręsti visas problemas iš karto, tik pasitelkę mažas pergalingas karas – klasikinė klaida, kurią daro vyriausybės, kai nėra pasirengusios imtis skubių ir neišvengiamų reformų.
Prasidėję karo veiksmai buvo lemtingas žingsnis, negrįžtamai pakeitęs situaciją, bet ne taip, kaip tikėjosi Kremlius. Tai buvo azartas, kuris būtų buvęs sėkmingas tik tuo atveju, jei Ukraina būtų nugalėta per 96 valandas, ko, matyt, jie ir tikėjosi. Tačiau Ukraina nebėra tokia, kokia buvo prieš 8 metus. Aišku, kad nebuvo plano B. Jie nesirengė užsitęsusiai ginkluotai kovai priešiškoje teritorijoje.
Net jei kaimyninės šalies okupacija būtų sėkminga, jos išsilaikyti būtų neįmanoma. Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų ir sovietų pajėgų santykis buvo maždaug 90 karių 1,000 vietos gyventojų. Ukrainos atveju rusai turi ne daugiau kaip 4 karius 1,000 vietos gyventojų. Norint efektyviai okupuoti Ukrainą, tai turi būti padidinta bent 20 kartų! Rusijos kariuomenė tokių pajėgų neturi.
Blitzkrieg žlugo, ir Rusija atsiduria sunkioje konfrontacijoje ne tik su vieningais Vakarais, bet praktiškai su visu pasauliu. Netgi Kinija, kurios pagalbos kai kas galbūt naiviai tikėjosi, nerodo mūsų nė menkiausio gailesčio, o ciniškai išnaudoja mūsų sunkumus.
Svarbu tai, kad karo veiksmai, prasidėję būtinybe atitraukti NATO nuo mūsų sienų, jau atvedė prie priešingų rezultatų: dvi mūsų kaimyninės šalys – Švedija ir Suomija – nusprendė atsisakyti neutralaus statuso. Be to, Suomijoje tai įvyko žmonių prašymu. Dabar NATO, jei nori, gali dislokuoti raketas už kelių dešimčių kilometrų nuo Sankt Peterburgo. Reikalavimai dėl Ukrainos neutralumo prarado bet kokią prasmę. NATO jau priartėjo prie Rusijos, nei būtų net įstojus Kijevui; nuo Suomijos sienos iki Sankt Peterburgo atstumas kelis kartus mažesnis nei nuo Charkovo iki Maskvos.
Ir atkreipkite dėmesį, kad Ukrainos atveju iki vasario 24 d. buvo baiminamasi dėl „potencialios galimybės“ šaliai prisijungti prie Šiaurės Atlanto Aljanso, kuri vis dar gali būti atremta diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis. Suomijos ir Švedijos atveju, karo veiksmų Ukrainoje fone, tai jau tapo faktu. Abi šalys, dešimtmečius kruopščiai saugojusios savo neutralų statusą, po smūgių Ukrainai nusprendė jo atsisakyti. Vertas specialios operacijos „rezultatas“!
Visa tai rodo ir visišką užsienio politikos žlugimą, ir per pastaruosius 30 metų vykdyto ekonominio kurso nesėkmę. Dabar skiname finansų ir žaliavų ekonomikos plėtros, deindustrializacijos ir privatizavimo vaisius. Netgi gynybos sektorius negali stabiliai dirbti be importuotų komponentų. Kremliaus propagandistai mus gali guosti istorijomis, kad viskas į gerą, kad dabar pradėsime plėtoti pramonę, remsime savo technologijas ir stiprinsime vidaus rinką (tas pats buvo pažadėtas ir po pirmojo sankcijų rato). Visa tai galima ir reikia daryti. Tačiau čia yra problema: norint pasiekti didelę sėkmę, prireiks 10–15 metų, o dar svarbiau, kad tai gali tapti realybe tik esant visiškai kitokiai socialinei ir politinei santvarkai.
Būtinų reformų mastas net pagal konservatyviausią scenarijų turėtų būti ne mažesnis nei buvo imtasi Rusijoje po pralaimėjimo Krymo kare. Per trumpą laiką jėgų pusiausvyra yra tokia, kad mūsų valdžia neturi sėkmės.
Technologinio atsilikimo ir ekonominės priklausomybės derinys paneigia net Rusijos ginkluotųjų pajėgų pranašumą prieš Ukrainos oponentus, nes jos gali pasikliauti beveik neribotais visų pasaulio šalių ištekliais, su kuriais Rusija dėl nepaprastų diplomatinių gabumų. Lavrovo komanda sugebėjo susipykti. Mes ne vieninteliai, kurie žino, kaip žaisti Kremliaus strategų sugalvotą žaidimą „jų nėra“. Kyla klausimas, kiek tūkstančių profesionaliai apmokytų ir labai motyvuotų žmonių iškels kita pusė.
Yra tik dvi galimybės išeiti iš šios situacijos: derėtis arba sukelti branduolinę apokalipsę. Ir net jei kuri nors žmonijos dalis turi galimybę išgyventi, dauguma rusų to neturės. Ne visi mirs. Tačiau neturėtume apgaudinėti savęs ir apie rojų. Pirma, bus pragaras.
Derybos Gomelyje atrodė džiuginantis žingsnis. Tačiau jie iškart pateko į aklavietę. Ir net ne dėl partijų užsispyrimo, o dėl to, kad Rusijos valdžia nemoka „parduoti“ realių karinės operacijos rezultatų gyventojams.
Nuotykis nepavyko. Ir kuo anksčiau tai bus pripažinta, tuo mažesnė bus jo kaina. Konflikto užsitęsimas tik padidina žalą, kurią patirs Rusija. Galios išlaikymas dabartinėje beprotybėje yra ne patriotizmas, o tautinė išdavystė.
Didybę turi patvirtinti ne propagandos puikavimasis, o konstruktyvūs poelgiai, ne šmaikštūs pareiškimai ir grasinimai, o socialiniai ir ekonominiai pasiekimai. Po pralaimėjimo Krymo kare ir po pražūtingų Pirmojo pasaulinio karo nesėkmių mūsų šalis atkūrė savo didžiosios valstybės statusą. Tačiau norint tai padaryti, reikėjo pakeisti vadovybę ir radikaliai pakeisti sistemą.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti