Vizito Harvardo universitete metu gavau žinią, kad prezidentas Vladimiras Putinas vadovaus Jungtinės Rusijos federaliniam bilietui. Mano kolegos JAV išreiškė empatiją. Dabar Rusijai vadovaus diktatorius, o paskutiniai likę pilietinių laisvių likučiai bus išmesti pro langą.
Galėčiau juos nuvilti pareiškęs, kad nematau jokio ryšio tarp Putino pranešimo ir jų niūrių prognozių. Aš to nesakiau, nes kažkaip optimistiškai žiūriu į Rusijos perspektyvas.
Nekilnojamojo turto rinkos žlugimas ar staigus naftos kainų kritimas tikrai būtų rimti dalykai. Bet nematau V. Putino sprendimo reikšmės. Klausimas, kas taps Vieningosios Rusijos kelialapiu rinkimuose į dekoratyvinį parlamentą, niekam, išskyrus šioje šaradoje dalyvaujančius politikus, nėra svarbus.
Teisiniu ir ideologiniu požiūriu prezidento noras užmegzti ryšius su „Vieninga Rusija“ silpnina, o ne sustiprina jo pozicijas. Vienas dalykas yra būti puikiu ir gerbiamu valdovu, nepriklausomu nuo jokios partijos. Visiškai kitas reikalas yra tam tikros partijos bilieto galva.
Akivaizdu, kad „Vieningoji Rusija“ turi naudos iš Putino pritarimo. Partija gali tikėtis ne tik laimėti papildomų balsų, bet ir turės galimybę duoti nokautą „opozicinėms“ partijoms, konkuruojančioms dėl Valstybės Dūmos vietų. Be to, prezidentui pritarus, partijos reitingai padidėtų nuo dabartinio 45 iki 50 procentų iki 60 procentų.
Bet kokia nauda iš Dūmos būtų Putinui, kuris turi 70–75 procentų pritarimo reitingus? Jei jis nori kovo mėnesį tapti ministru pirmininku, kam jam reikėtų vietos Dūmos rinkimuose? Ar tikrai kas nors mano, kad V. Putinas pasitrauktų iš prezidento posto, o tai, kaip reikalauja rinkimų įstatymas, norint tapti Dūmos deputatu?
Atrodo, kad visa tai neturi jokios prasmės. Nustatyti V. Putino motyvus ir pagrindimą itin sunku, o Putinas ir vėl paliko žmones spėlioti.
Jei Putinas norėtų trečios prezidento kadencijos, jis būtų galėjęs pakeisti Konstituciją prieš dvejus metus, o ne imtis elipsinių manevrų, kuriuos atlieka šiandien. Jei Putinas tvirtai apsispręstų tapti ministru pirmininku, niekas jam netrukdytų. Jei Putinas nuspręs kovo mėnesį tapti ministru pirmininku, ar jo, kaip Vieningos Rusijos deputato, vieta jam padėtų?
Kodėl Putinas tiesiai šviesiai nepasako, kad nori tapti ministru pirmininku?
Atsakymas yra toks, kad jis neketina užimti šio posto. Tačiau prezidentą supantys žmonės labai nori, kad jis liktų valdžioje. Išlaikyti Putiną Kremliuje ar bent jau Baltuosiuose rūmuose yra tai, ko jo artimas ratas labai nori. Jiems kuo mažiau pokyčių, tuo mažesnė rizika. Politinis elitas nori būti tikras, kad nepraras savo jaukių ir pelningų vietų.
Svarbiausia, kad Putinas yra visos politinės sistemos legitimumo šaltinis; tai tarsi britų karalienės ir Prancūzijos prezidento autoriteto derinys. Be to, V. Putinas – retas lyderio, nesukeliančio žmonėms pykinimo, pavyzdys.
Politinis elitas jau kurį laiką kovoja, kad Putinas nepaliktų pareigų. Tačiau valdančiojo prezidento sprendimas siekti Dūmos deputato yra keistas ir menkinantis. Prezidentas paprastai sutiktų su tuo tik esant didžiuliam spaudimui ar nevilčiai.
Tiesa ta, kad nepaisant didžiulės Putino galios ir prestižo, jis tapo paties biurokratinio elito, kurį pats sukūrė, įkaitu. Biurokratija laimėjo, o politikas pralaimėjo. Pats laikas susirinkti pagrindinėje aikštėje ir šaukti: „Išlaisvink Vladimirą Vladimirovičių!
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti