Karinis puolimas prieš ryžtingiausią pasipriešinimo amerikiečių Irako okupacijai frakciją artėjo prie galutinės kulminacijos Imamo Ali mečetėje ir aplink ją Najafo senamiestyje, kur „sudegusios mėsos kvapas užpildė orą ir kraują ištepė apleistas gatves“, – kaip praneša agentūra „Agence France Presse“, man iškyla mintis kreiptis į Jungtinių Tautų naujienų centro svetainė, ir pažiūrėkite, kokiais išminties žodžiais JT vadovybė gali pasidalinti su pasauliu šiuo krizės momentu.
Šios JT naujienų centro pagrindinis puslapis yra nuolat atnaujinamas ir tobulinamas dėl besikeičiančio įvairių JT agentūrų, politinių apygardų ir įvykių visame pasaulyje dėmesio. Vis dėlto atvykus į JT naujienų centro pagrindinis puslapis tik dabar matau, kad šią dieną suarchyvuotos trys istorijos:
• Sudanas: JT ragina skubiai finansuoti didžiulį bendrą pagalbos trūkumą
• Aukščiausias JT pasiuntinys Irake baigė pirmąjį vizitą po derybų su daugybe pagrindinių veikėjų
• Gruzija: UNICEF skubiai skiepija vaikus, perkeltus iš Pietų Osetijos
Bet nekalbama apie JAV sukeltą kraujo praliejimą Nedžafe. Vietoj to, reikia peršokti laiką atgal (ir iš viso 18 skirtingų istorijų) prie JT naujienų centro ataskaitos, pateiktos 48 valandomis anksčiau:Aukščiausias JT pasiuntinys vėl susitiko su Irako ministru pirmininku dėl Najafo kovos“ (rugpjūčio 23 d.).
Ten skaitome:
Aukščiausias Jungtinių Tautų pasiuntinys Irake šiandien Bagdade susitiko su šalies laikinuoju ministru pirmininku, kad aptartų mūšius, kurie tebevyksta šventajame šiitų musulmonų mieste Nedžafe.
............
Niujorke paklaustas, ar J. Qazi vėl pasiūlė JT padėti išspręsti kovas Nedžafe tarp Jungtinių Valstijų ir laikinųjų vyriausybės pajėgų bei šiitų dvasininko Saido Moqtada Al-Sadro milicijos, iš kitos pusės, atstovas Stephane'as Dujarricas žurnalistams nurodė Pono Annano pareiškimas rugpjūčio 13 d.
Dabar grįžtame į rugpjūčio 13 d.Generalinio sekretoriaus atstovui spaudai Irako klausimais priskiriamas pareiškimas," mes skaitome:
Generalinis sekretorius yra labai nuliūdęs dėl smurto, prasidėjusio Irake, ypač dėl padėties šventajame Nedžafo mieste. Jis ypač susirūpinęs dėl pranešimų apie Saido Moqtadas Al-Sadro būklę. Generalinis sekretorius pakartoja savo kreipimąsi į visas suinteresuotas šalis, kad šiomis sudėtingomis aplinkybėmis būtų parodytas didžiausias santūrumas. Generalinis sekretorius aiškiai išreiškė savo poziciją, kad jėga visada turi būti paskutinė priemonė. Jungtinės Tautos yra pasišventusios taikaus ginčų sprendimo principui.
Generalinis sekretorius mano, kad stabilumo reikia siekti per dialogą, susitaikymą ir derybomis, o ne smurtu. Generalinis sekretorius ir toliau teikia didelę reikšmę tam, kad būtų pasiektas kuo platesnis irakiečių sutarimas remiant taikų politinį perėjimą. Jungtinės Tautos tebėra įsipareigojusios daryti viską, kas įmanoma, kad padėtų Irako žmonėms pasiekti šį tikslą, ir yra pasirengusi išplėsti savo pagalbinį vaidmenį padedant išspręsti dabartinę krizę, jei tai būtų naudinga.
Generalinis sekretorius mano, kad visi norime, kad Irakas taptų pilietine visuomene, pagrįsta teisinės valstybės principu. Visų milicijos išardymas būtų svarbus žingsnis ta kryptimi.
Atkreipkite dėmesį, kad tai jau buvo prieš 12 dienas. Ir ne tik šis teiginys buvo neadekvatus nevykdymas tada – šiandien jis yra maždaug 100 kartų netinkamesnis, atsižvelgiant į amerikiečių sukeltą kraujo praliejimą Nedžafe ir tai, kas ten greičiausiai įvyks. Iš tikrųjų. Tai net ne iš tos pačios planetos, kaip ir atitinkami įvykiai per pastaruosius 18 mėnesių. Dar mažiau svarbių įvykių Irako Najafo mieste šį 2004 m. rugpjūčio mėnesį.
„JT yra brangios – ne dėl savo pavadinimo, o dėl to, kad jos stengiasi, kad ir kaip netobulai, siekdamos visuotinio sutarimo dėl svarbiausių pasaulio klausimų“, – Salimas Lone'as, vienas iš išgyvenusių 19 m. rugpjūčio 2003 d. bombardavimo prieš pradines JT narių. Pirmąsias tos dienos metines rašė misija Irake, kuri nusineštų Sergio Vieira de Mello ir dar 21 gyvybę. „JT misiją susprogdinę fanatikai sudavė stiprų smūgį jos likimui Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šios nepakeičiamos institucijos teisėtumui daroma ilgalaikė žala dėl reikalavimų paklusti JAV diktatui. Jei ji ir toliau lenksis spaudimui, jos kapitalas bus iššvaistytas ir jos nutarimai taps nesvarūs dideliems žmonijos gabalams. („Aš gyvenau, kad papasakočiau istoriją: ne praėjusių metų bomba, o Amerikos politika sugriovė JT viltis Irake“, "The Guardian" (JK), 19 m. rugpjūčio 2004 d. – Kopiją žr. toliau.)
Vienas įspėjimas, bijau: jau per vėlu. Tragiškai, nusikalstamai per vėlu.
FYA („Jūsų archyvams“):
„The Guardian“ (Londonas) – galutinis leidimas
Rugpjūtis 19, 2004
SKYRIUS: globėjų lyderių puslapiai, psl. 21
Antraštė: Komentaras ir analizė: gyvenau, kad papasakočiau istoriją: ne praėjusių metų bomba, o Amerikos politika sugriovė JT viltis Irake
BYLINE: Salim Lone
Dar prieš tai, kai 19 m. rugpjūčio 2003 d. mūsų Bagdado būstinėje nugriuvo ši siaubinga bomba, nusinešusi 22 mano kolegų gyvybes, JT misija Irake jau buvo nereikšminga ten vykstančios epinės krizės atžvilgiu. Irakas tapo JAV karo su terorizmu ir karo tarp dviejų civilizacijų kraštutinumų centru. Prieš metus įvykdytas žiaurus teroristinis išpuolis šiandien nenustebino nė vieno, dirbančio JT generalinio sekretoriaus specialiajam atstovui Sergio Vieira de Mello. Iš tiesų, JT ryšių vadovai Irake tą rytą susitiko, kad parengtų planą, kaip atremti stiprėjantį irakiečių suvokimą, kad mūsų misija yra tik JAV okupacijos priedas.
Irakiečiai nežinojo, kad realybė yra visiškai priešinga: iki rugpjūčio JT misija labai nutolę nuo amerikiečių. Intensyvūs ankstyvieji santykiai, kuriuos Sergio, ryškiausias pasaulyje pokonfliktinių krizių derybininkas, užmezgė su Paulu Bremeriu, JAV prokonsulu, jau nutrūko. Susisiekimas buvo nutrūkęs dabar, kai Bremerio koalicijos laikinoji valdžia (CPA) galėjo tiesiogiai bendrauti su irakiečiais, kuriuos, padedant Sergio, paskyrė į valdančiąją tarybą. Neatsižvelgiant į bendrą pasipiktinimą dėl okupacijos taktikos, Sergio jau išsiskyrė su Bremeriu dėl pagrindinių klausimų, tokių kaip būtinybė rinkimuose patvirtinti naują konstituciją ir tūkstančių Abu Graibo kalėjime įkalintų asmenų areštas ir įkalinimo sąlygos.
Žemiausias taškas buvo praėjusių metų liepos pabaigoje, kai stebėtinai JAV blokavo visavertės JT misijos Irake kūrimą. Sergio manė, kad ši misija yra gyvybiškai svarbi, ir manė, kad CPA taip pat ją palaiko. Akivaizdu, kad Busho administracija nekantriai siekė JT buvimo okupuotame Irake kaip įteisinančio veiksnio, o ne kaip partnerės, galinčios tarpininkauti ankstyvam okupacijos pabaigai, o tai, kaip žinojome, yra būtina norint išvengti didelio gaisro.
Nepaisant to, Sergio ir toliau spaudė, kiek tik galėjo, iš to, ką jis pavadino „konstruktyvia dviprasmybe“ baisioje pokario saugumo tarybos rezoliucijoje; toks, kuris pasiuntė JT darbuotojus į Irako katilą, nesuteikdamas jiems net minimalaus nepriklausomybės ar valdžios. Neperdedame teigti, kad būtent ši rezoliucija nuskambėjo JT Irake. Didvyriškai pasipriešinę amerikiečių spaudimui leisti karui, saugumo tarybos nariai nusprendė parodyti gerą valią „nugalėtojams“. „Žingsnis per toli“ – taip man pasakė irakietis antrą dieną Bagdade.
Jis sakė, kad net tie, kurie priprato prie dvigubų standartų, kuriuos Saugumo taryba taikė bausdama irakiečius už 1990 m. invaziją į Kuveitą, tuo pačiu sutikdama ketvirtį amžiaus trunkančią Izraelio okupaciją arabų žemėse, buvo pasibaisėjusi, kad tai gali įteisinti neišprovokuotą karą. kad visas pasaulis aršiai priešinosi. Daugelis irakiečių taip pat buvo įsiutę, kad JT nepakėlė balso prieš žiaurią okupacijos taktiką, nežinodamos, kad papročiai ir diplomatija lėmė, kad JT pareigūnai viešai kalba mažai, kas įžeistų galingiausią pasaulio valstybę.
Tačiau iki rugpjūčio vidurio neramus ir nusivylęs Sergio pradėjo pažeidinėti protokolą. Likus dviem dienoms iki sprogdinimo, jis vienam Brazilijos žurnalistui pasakė, kad irakiečiai jaučiasi pažeminti okupacijos, ir paklausė, kaip jaustųsi brazilai, jei užsienio tankai patruliuotų Rio de Žaneiro magistralėse. O bombardavimo dieną Sergio ketino paskelbti pareiškimą, kuriame kritikavo JAV karių įvykdytą „Reuters“ operatoriaus Mazeno Danos nužudymą, kai šis filmavo incidentą prie Abu Graibo kalėjimo. Šis pareiškimas išgelbėjo man gyvybę. Sergio paprašė manęs pridėti papildomos informacijos apie kitas neteisėtas žmogžudystes, todėl praleidau 4 val. vykusį susitikimą, kuris buvo tos atakos taikinys. Šeši iš septynių dalyvių žuvo, o septintasis neteko abiejų kojų ir rankos.
19 m. rugpjūčio 2003 d. yra esminis momentas JT istorijoje ne tik dėl precedento neturinčio išpuolio žiaurumo, bet ir dėl to, kad dėl žiaurumo nėra irakiečių, arabų ir musulmonų pasipiktinimo. Ši beveik tyla atskleidė gilumą, į kurią nugrimzdo organizacijos padėtis Artimuosiuose Rytuose dėl jos nesugebėjimo suvaldyti ar net pasmerkti militaristinių JAV ir Izraelio politikos perteklių po rugsėjo 9-osios. Paprastai manoma, kad JT per daug nori vykdyti JAV reikalavimą, o jos retas iššūkis dėl leidimo karui Irake buvo greitai pamirštas, kai vėlesnės rezoliucijos pastūmėjo Amerikos projektą Irake. Įspūdingai baisus buvo Saugumo tarybos patvirtinimas Ispanijos rezoliucijai, pasmerkiančia Eta dėl Madrido sprogdinimų, kai dauguma įtarė „al Qaedą“. Toks kavalierius tariamai šventų Saugumo tarybos nutarimų panaudojimas buvo įmanomas tik dėl JAV paramos, kuri norėjo apsaugoti Aznaro vyriausybę nuo pralaimėjimo rinkimuose.
Nors Saugumo tarybos dvigubi standartai Artimuosiuose Rytuose yra pagrindinė arabų ir musulmonų priešiškumo priežastis, Amerikos gebėjimas spausti JT vadovus taip pat yra varginanti problema. Busho administracija ir toliau taiko maksimalų spaudimą Kofi Annanui, kad JT grįžtų į Iraką, nepaisant fizinio pavojaus ir moralinės žalos, kurią tai kelia organizacijai ir jos darbuotojams. Ponas Annanas buvo ryžtingas klausimu, ar garantuotas saugumas yra būtina JT darbuotojų grįžimo sąlyga, tačiau demokratiškai išrinktos laikinosios vyriausybės poreikio klausimu ir pastaruoju metu laikinosios vyriausybės sudėties klausimu atrodė, kad JT vėl atsiribojo nuo JAV spaudimo. Kai galingoms valstybėms narėms reikia taip dažnai pasiduoti Amerikos reikalavimams, nenuostabu, kad paskirtam generaliniam sekretoriui sunku mesti iššūkį JAV klausimais, kuriuos ji laiko gyvybiškai svarbiais.
Busho administracija daro negailestingą spaudimą šalims paremti net labiausiai abejotinus jos karo su terorizmu aspektus, nepaisant to, kokią žalą tokia parama gali padaryti jų stabilumui. Puikus pavyzdys yra siekis, kad JT misija Irake veiktų saugoma musulmoniškų šalių pajėgų. Toks buvimas sukeltų nepakeliamą pavojų tiek JT, tiek visoms šalims, kurios laikosi reikalavimų, ypač Pakistanui ir Saudo Arabijai; bet tokia yra JAV galia, kad jos „įtikinimas“ gali būti sėkmingas. Atrodo, kad iš kataklizmo, kuris šiandien ištiko JT prieš metus, pasimokyta nedaug.
JT yra brangi – ne dėl savo pavadinimo, o dėl to, kad jos, nors ir netobulai, stengiasi pasiekti visuotinį sutarimą svarbiais pasaulio klausimais. JT misiją susprogdinę fanatikai sudavė stiprų smūgį jos likimui Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šios nepakeičiamos institucijos teisėtumui daroma ilgalaikė žala dėl reikalavimų paklusti JAV diktatui. Jei ji ir toliau lenksis spaudimui, jos kapitalas bus iššvaistytas, o jos sprendimai taps nesvarūs dideliems žmonijos gabalams.
Valstybės narės ir generalinis sekretorius turėtų vertinti šį teisėtumo mažėjimą kaip didžiausią organizacijos iššūkį. Tačiau jie negalės pasiekti veiksmingos pažangos, nebent pati JAV pripažins, kad, siekdama savo interesų, jai reikia parodyti didesnę pagarbą JT, iš kurios galėtų išmokti išmintingiau apibrėžti ir siekti savo interesų.
Salimas Lone'as buvo JT misijos Irake, kuriai vadovavo velionis Sergio Vieira de Mello, ryšių direktorius.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti