Šaltinis: Kitos naujienos
Sudėtingi iššūkiai, su kuriais susiduria šiandieninis pasaulis – klimato krizė, COVID-19 pandemija, stiprėjantis Šaltasis karas, branduolinio konflikto rizika, didėjantys žmogaus teisių pažeidimai ir eksponentiškai didėjantis pabėgėlių ir alkanų skaičius – daugiau nei visada reikalauti aktyvaus JT įsikišimo, kurio įgaliojimai apima kolektyvinės taikos ir saugumo palaikymą, taip pat žmogaus teisių gynimą ir puoselėjimą. Tarp daugelio politikos sričių, kuriose JT gali susigrąžinti savo centrinę vietą, yra svarbi taikos ir saugumo sritis, ypač susijusi su dabartiniu Šaltojo karo eskalavimu. Šis karas, kurį pradėjo Donaldas Trumpas, o paskui entuziastingai tęsė Joe Bidenas, atrodo, turi du taikinius – Kiniją ir Rusiją bei du frontus – Taivaną ir Ukrainą. Atrodytų, neprotinga smunkančia galia, tokia kaip JAV, tuo pačiu metu įsitraukti į konfrontaciją dviejuose skirtinguose frontuose. Ankstesnis Šaltasis karas buvo pradėtas tik prieš Sovietų Sąjungą, o Kinija turi didžiulę ekonominę galią ir yra pagrindinis JAV kreditorius. Ji netrukus pralenks JAV kaip didžiausia pasaulio ekonomika, o 2018 m., pasak JAV Nacionalinio mokslo fondo, jos mokslinė produkcija pirmą kartą pranoko JAV. Be to, logika leistų manyti, kad JAV liktų Rusiją sąjungininke, o ne prieše, siekdamos atskirti ją nuo Kinijos ir užtikrinti, kad Europos – jos istorinės sąjungininkės – energetiniai ir geostrateginiai poreikiai ir toliau būtų tenkinami. Ta pati logika leistų ES turėti omenyje istorinius ir ekonominius Vidurio Europos santykius su Rusija (iki Willy'io Brandto „Ostpolitik“).
Ypač neramina matyti, kaip neokonai (ultrakonservatyvūs politikai ir strategai, kurie dominuoja JAV užsienio politikoje nuo 2001 m. atakos prieš bokštus dvynius) priešinasi Rusijai ir ragina JAV ruoštis karui prieš Kiniją – karštam naujo tipo, o dirbtinis intelektas vaidina svarbų vaidmenį – iki dešimtmečio pabaigos. Tarptautinė žiniasklaidos galia, kuria puikuojasi neokonai, yra nieko, jei ne įspūdinga. Kaip ir 2003 m. rengiantis invazijai į Iraką, dabar stebime keistą užsienio politikos apžvalgininkų vieningumą vadinamajame Vakarų pasaulyje. Ilgą laiką vadinta svarbia ir patikima prekybos partnere, Kinija staiga tapo diktatūra, kurioje masiškai pažeidžiamos žmogaus teisės, piktavališka jėga, kuri siekia kontroliuoti pasaulį ir kurios pastangas reikia neutralizuoti bet kokia kaina. Kalbant apie Rusiją – strateginę partnerę dar visai neseniai (pavyzdžiui, branduolinio susitarimo su Iranu atveju) – ji virto šalimi, valdoma autoritarinio ir agresyvaus prezidento, pasiryžusio įsiveržti į demokratinę Ukrainą. Kad apgintų Ukrainą, JAV suteiks jai karinę pagalbą, o kad tai įvyktų, Ukraina turės įstoti į NATO. Nors šis pasakojimas yra klaidingas, jis neginčijamas buvo atkurtas „Washington Post“ ir „New York Times“, vėliau jį papildė „Reuters“ ir „Associated Press“ ir atkartojo JAV ambasadose rengiamuose pranešimuose. Viskas, ką daro Vakarų komentatoriai, tai nekritiškai papūgauja. Atsižvelgiant į visa tai, būtina, kad JT būtų išgirsta ir jaučiama, jei norima sustabdyti slinkimą trečiojo pasaulinio karo link.
JT turi visą informaciją, kurios reikia norint atremti šį naratyvą ir aktyviai neutralizuoti jo destruktyvų potencialą. Ukraina yra padalinta pagal etnines ir kalbines linijas tarp daugiausia ukrainiečių vakarinės dalies ir rytinės dalies, kurioje vyrauja rusai. 2000-aisiais rinkimų rezultatai ir nuomonės apklausos išryškino kontrastą tarp pro-ES, pro NATO vakarų ir prorusiškos rytinės pusės. Kalbant apie energijos išteklius, Ukraina 72 proc. priklauso nuo Rusijos gamtinių dujų atžvilgiu. Taip yra ir su kitomis Europos šalimis (Vokietija priklausoma 39 proc.), o tai leidžia suprasti Rusijos derybinę galią šiuo klausimu. Po Sovietų Sąjungos žlugimo JAV bandė ištraukti Ukrainą iš Rusijos orbitos ir įtraukti ją į Vakarų pasaulį, o tuo pačiu pavertė ją proamerikietišku bastionu Rusijos pasienyje. Pagal šią dvikryptę strategiją, skirtą karinei ir ekonominei integracijai, Ukraina turi prisijungti prie NATO (kartu su Gruzija, kuri taip pat turi sieną su Rusija, kaip buvo patvirtinta 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime) ir Europos Sąjungą. Oranžinė revoliucija, o tiksliau – 22 m. vasario 2014 d. perversmas, kuriam tvirtai pritarė JAV, Vakarai pasinaudojo kaip pretekstu paspartinti šią strategiją. Tiesioginė jo priežastis buvo prezidento Janukovyčiaus atsisakymas sudaryti su ES ekonominės integracijos susitarimą, kuris atitolino Rusiją. Po to sekė protestai, socialiniai neramumai ir žiaurios vyriausybės represijos, dėl kurių žuvo daugiau nei 60 žmonių. Dabar žinome, kad tarp demonstrantų buvo stipriai ginkluotų fašistų grupių. Vasario 22 d. prezidentas buvo priverstas išvykti iš šalies. JAV skatinamas „demokratijos skatinimas“ buvo sėkmingas, o „oranžinė revoliucija“ paskatino jos antirusišką politiką. Rusija perspėjo, kad Ukrainos galimybę įstoti į NATO ir įstoti į ES, neįtraukiant Rusijos, laiko „tiesiogine grėsme“. Per kitus mėnesius Rusija okupavo Krymą, kur jau turėjo svarbią karinę bazę.
2014 ir 2015 metais buvo pasirašytos Minsko sutartys, tarpininkaujant Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai. Susitarimuose buvo pripažintas daugiausia rusakalbio Dono upės regiono (Donbaso) etnolingvistinis ypatumas ir numatyta, kad Ukraina pagal Ukrainos įstatymus turi sukurti savivaldos sistemą šiame regione (kuris apima Donecką ir Luhanską). sritys). Ukraina susitarimų nesilaikė. Dabar įtampa vėl išaugo, nes Rusija kaltinama norinti įsiveržti į Ukrainą. Ir tai gali padaryti (tikrai susilaikant nuo ėjimo toliau nei etniškai rusiška Rytų Ukraina), jei NATO, JAV ir ES išliks priešiškai nusiteikę. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, kyla klausimas, ar Rusija, ar JAV sukėlė neramumus šioje pasaulio dalyje. Visi prisimena 1962 m. raketų krizę ir tai, kaip Sovietų Sąjunga nusprendė dislokuoti raketas Kuboje. Amerikos atsakas buvo nepalenkiamas; tai buvo tiesioginė grėsmė JAV suverenitetui ir šalis niekada nepriims tų ginklų prie savo sienos. Pasaulis buvo ant branduolinio karo slenksčio. Ar tuometinė JAV reakcija skyrėsi nuo dabartinės Rusijos pozicijos, atsižvelgiant į Ukrainos ketinimą prisijungti prie NATO? JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio ir Michailo Gorbačiovo susitikimo, įvykusio 9 m. vasario 1990 d., ataskaita buvo paviešinta 2017 m. Jame teigiama, kad susitikimo metu buvo sutarta, kad jei Rusija padės siekti Vokietijos susijungimo, „ne colis NATO (...) pasklis rytų kryptimi“ (http://nsarchive.gwu.edu). Nepaisant šio fakto ir Varšuvos pakto iširimo, Lenkija, Vengrija ir Čekija po devynerių metų įstojo į NATO. Be to, nė vienas žinovas neprisimena, kad 2000 metais į valdžią iškilęs Vladimiras Putinas viešai išreiškė norą, kad jo šalis prisijungtų prie NATO ir ES, kad Rusija „netaptų izoliuota Europoje“. Abu jo prašymai buvo atmesti.
Tiesa ta, kad JT žino, kad Rusija čia nėra agresorė ir kad Ukrainai tereikia padaryti, kad karo veiksmai nutrūktų, tai laikytis Minsko susitarimų. Kodėl Ukraina negali likti neutralia šalimi, kaip tai daro Suomija, Austrija ar Švedija? Jei regione prasidės karas, jis vyks Europos, o ne Amerikos žemėje. Tai ta pati Europa, kuri kiek daugiau nei prieš 70 metų atsigavo po dviejų pragariškų pasaulinių karų, nusinešusių beveik 100 mln. Jei JT nori būti taikos ir saugumo balsu, kaip numatyta jos mandate, ji turi užimti daug aktyvesnę ir nepriklausomą poziciją nei dalyvaujančios šalys. Ji turi eiti ir savo vietoje įsitikinti, kokia yra tikroji padėtis teritorijose, kuriose didžiosios valstybės susirėmė ir ruošiasi hegemoniniams karams (žinomiems kaip įgaliotiniai), kurių pasekmės gali būti ypač skaudžios jų mažiesiems sąjungininkams. – šiuo atveju Taivanas arba Ukraina, kur gali būti prarasta daug gyvybių, nepaisant to, kad Rusija ir Kinija yra pagrindiniai šios agresyvios „režimo keitimo“ politikos taikiniai, o rezultatas gali būti panašus į tai, ką matėme Irake. , Libija arba Afganistanas. Pasauliui reikia autoritetingų balsų, kurie atsisako laikytis scenarijaus, kurį primetė bet kurios konkuruojančios partijos, kurios yra susipykusios. Autoritetingiausias balsas iš visų yra JT.
*Boaventura de Sousa Santos yra portugalų sociologijos profesorius Ekonomikos mokykloje, Koimbros universitete (Portugalija), žymus Viskonsino universiteto Madisono teisės mokyklos teisės mokslininkas ir Warwick universiteto pasaulinės teisės mokslininkas. Pasaulio socialinio forumo įkūrėjas ir vienas pagrindinių vadovų. Straipsnis, kurį autorius pateikė Kitoms naujienoms, 01.17.2022-XNUMX-XNUMX
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti