Šiais laikais socialiniuose moksluose iš esmės sutariama, kad kolonializmas nesibaigė Europos kolonijų politine nepriklausomybe, įvykusia nuo XIX amžiaus pradžios iki XX a. pabaigos. Tai, kas baigėsi, nors ir ne visiškai, buvo kolonializmo forma, istorinis kolonializmas, kuriam būdinga svetimos šalies teritorinė okupacija. Kolonializmas tęsėsi daugeliu kitų formų, nes politinę nepriklausomybę (suverenitetą) labai lėmė ekonominės ir finansinės priklausomybės, nelygios sutartys, privilegijos, suteiktos buvusių kolonizacinių jėgų įmonėms, valstiečių išvarymas siekiant užleisti vietą mega plėtros projektams, be to, socialinių santykių tęstinumas, pagrįstas kolonijiniu kito etninio-rasinio nepilnavertiškumo principu, kurio ryškiausios išraiškos yra vidinis kolonializmas ir rasizmas. Kito menkinimas ir demonizavimas per rasizmą yra Vakarų civilizacijos (galbūt ir kitų) konstanta, lygiai kaip antisemitizmas ir antiromai buvo šimtmečius ir kaip islamofobija šiandien. Tačiau net istorinis kolonializmas visiškai neišnyko. Du atvejai, kurie yra arčiausiai Europos, yra Sacharos žmonės, kuriems taikomas Maroko kolonializmas, ir Palestinos žmonės, kuriems taikomas Izraelio kolonializmas. Daugiausia dėmesio skiriu pastarajam dėl ekstremalaus etninio valymo formos.
Didžioji dauguma izraeliečių be jokios abejonės patiria visuomenės, kurioje jie gyvena, apartheidą. Per kelis mėnesius iki spalio 7 d. Izraelyje kilo daug politinių neramumų dėl B. Netanyahu pasiūlytos teismų reformos, kurią daugelis izraeliečių laikė žiauriu išpuoliu prieš demokratiją. Ant kortos iškilo „Izraelio ateitis“ – egzistencinis sprendimas tarp pasaulietinės, demokratinės valstybės, viena vertus, ir teokratinės, autoritarinės valstybės be valdžių padalijimo, iš kitos pusės. Tokios politinės suirutės įkarštyje praktiškai nė viena partija, nepaisant jos politinės pozicijos, neužsiminė apie palestiniečius, padėtį Vakarų Krante ar Gazos Ruože. Ir jei kas nors iš demonstrantų tai padarė, jie buvo nedelsiant pašalinti. Per tą patį laikotarpį daugelis Izraelyje gyvenančių palestiniečių, taigi ir Izraelio piliečių, nuolat buvo nusikaltėlių gaujų taikiniais, kurie juos nebaudžiamai užpuolė ir plėšė. Tuo pat metu palestiniečiai kiekvieną dieną mirdavo Vakarų Krante ir Gazos Ruože, o savavališki veiksmai prieš juos buvo kasdienio gyvenimo dalis. Nė vienas iš to nebuvo įtrauktas į Izraelio demokratų, kovojančių su fašistinį Netanyahu autoritarizmą, politinėje darbotvarkėje. Kitaip tariant, Palestinos okupacija nebuvo politinė problema; palestiniečių pavaldumas rinkimų metu buvo savaime suprantamas dalykas ir net nebuvo partijų programų tema. Taip buvo ir kolonializmo, istorinio, laikais, kai vergai ar kolonizuotojai apskritai nepasireikšdavo per aktyvų pasipriešinimą.
Šis nebuvimas yra raktas į viską, kas vyksta ne nuo 7 metų spalio 2023 dienos, o nuo 9 metų lapkričio 1917 dienos, kai Britų imperija pažadėjo žydams nacionalinius namus Palestinoje, kur jau gyveno nedidelė žydų mažuma. Daugumos arabų ir krikščionių palestiniečių teisės buvo pripažintos, tačiau nuo pat pradžių jiems buvo paneigti „universalūs“ principai, kuriuos JAV siūlė pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui: apsisprendimo teisė ir teisė demokratija. Akivaizdu, kad šios teisės buvo atimtos visame kolonijiniame pasaulyje ir iš esmės dėl tų pačių priežasčių. Jei būtų apsisprendimas ir rinkimai, kolonializmas iš karto pasibaigtų. Po trisdešimties metų situacija kartojasi ir tampa daug blogesnė. Tais pačiais metais, kai buvo pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948), Palestinai ir visam kolonizuotam pasauliui naujos visuotinės teisės vėl buvo atimtos. Dar rimčiau, tais metais buvo įvykdyti du svarbiausi išpuoliai (be tų, kurie jau egzistavo) prieš šiuos principus. Apartheido sistema buvo institucionalizuota Pietų Afrikoje ir sukurta Izraelio valstybė, žadanti pripažinti Vakarų Vokietiją civilizuota šalimi (po nacių žiaurumų), jei ji galės užkariauti kuo daugiau Palestinos teritorijos. Taip prasidėjo Nakba, didžiulė Palestinos žmonių katastrofa, masinis jų išvarymas iš teritorijos, kurioje jie gyveno daugiau nei 2,000 metų: 750,000 530 palestiniečių buvo išvaryti iš savo namų, XNUMX kaimų sulyginti su žeme, dykumos sukurtos ten, kur kadaise buvo sodai, tūkstančiai nužudytų. Tai įtvirtino kolonijinį Izraelio valstybės charakterį: užimti kuo daugiau teritorijos ir kuo daugiau ištuštinti nuo „svetimų“. Ir taip Izraelis elgiasi iki šių dienų, ne tik nepaisydamas JT rezoliucijų dėl dviejų valstybių, bet ir pasiskelbdamas žydų valstybe, kurioje pilnateisę pilietybę turi tik žydai.
Todėl Palestina yra viena iš likusių istorinio kolonializmo situacijų. Karas, dėl kurio vyksta Izraelis, yra kolonijinis karas, o palestiniečių – antikolonijinis išsivadavimo karas. Portugalai turėtų tai suprasti geriau nei bet kuri kita Europos šalis, nes tik prieš penkiasdešimt metų jie gyveno tokioje pačioje situacijoje. Karo metu teroro aktai įvykdomi, kai tyčia nukreipiami civiliai gyventojai, nesvarbu, ar juos įvykdo antikolonijiniai kovotojai, ar valstybės (pastaroji vadinama valstybiniu terorizmu). Taip buvo Alžyro kare, Bisau Gvinėjos, Angolos ir Mozambiko karuose. Vos prieš penkiasdešimt metų, 1973 m., Amílcar Cabral (iki jo mirties) (Bisau Gvinėja ir Žaliojo Kyšulio salos), Agostinho Neto (Angola), Jonas Savimbi (Angola), Holden Roberto (Angola) ir Samora Machel (Mozambikas), buvo teroristai ir buvo tokie vaizduojami Portugalijos spaudoje. Po metų jie tapo antikolonijinio išsivadavimo didvyriais ir buvo švenčiami savo šalyse ir Portugalijoje. Kodėl Palestinoje nėra išsivadavimo didvyrių, yra tik teroristai? Nes kolonializmas ir toliau pavergė Palestiną. Teroristų pavertimas didvyriais paprastai nėra toks greitas kaip portugalų kolonializmas. Tereikia prisiminti Nelsono Mandelos atvejį, kuris, nors apartheidas baigėsi 1994 m. ir tą dieną buvo išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, buvo išbrauktas iš JAV teroristų sąrašo tik… 2008 m.
Jei situaciją Palestinoje suprantame kaip kolonijinę, galime suprasti, kodėl vertinant karo veiksmus taikomi dvigubi standartai. Pasaulinę šiaurę sudaro kolonizuojančios Europos šalys ir jų kolonijos, kuriose visiškai dominavo baltaodžių viršenybės šalininkai (JAV, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija). Jos istorinė atmintis yra kolonializmo, teritorinės okupacijos ir visų, kurie tam priešinasi, sunaikinimo. Tai, ką daro Izraelis, padarė JAV. Atstumti europiečiai (puritonai ar nusikaltėliai) išvyko užimti teritorijų už Europos ribų ir ten patekę vykdė tų, kurie priešinosi jų okupacijai, etninį valymą. Atsižvelgiant į šį kontekstą, suprantama (bet ne atleistina), kad pasaulinė Šiaurė įsivaizduoja Izraelio valstybę kaip besiginantį. Taip pasaulinė šiaurė niokojo vietines populiacijas. Remdama Izraelį, pasaulinė Šiaurė įteisina savo istoriją.
Santykinis istorinio kolonializmo anachronizmas, kurį praktikuoja Izraelis, ypač šokiruoja, kaip absurdiškai atskirti globalią, inertišką griuvėsių ir nekaltų lavonų magmą, kurių daugelis yra vaikai. Jau matėme, kad savigyna niekada nėra pateisinama prieš nekaltus žmones, civilius gyventojus, ypač vaikus, ir tuo labiau, kai ji yra vykdoma kaip beatodairiška kolektyvinė bausmė už žudantį smurtą. Visa tai netrukdo aktyvuoti bedugnės linijos, atskiriant gerą smurtą nuo blogo smurto, atskiriant žuvusiųjų mirtį nuo nužudytųjų mirties. Šioje bedugnės linijos pusėje mes kalbame apie „mus“, o kitoje – apie „juos“. Iš vienos pusės visiškai žmogiškas, iš kitos pusės – požmogis. Štai kodėl jauniesiems izraeliečiams, kurie buvo barbariškai nužudyti dalyvaudami Parallel Universe reive, nebuvo neįprasta, kad jie švenčia „meilę ir harmoniją“ už dviejų kilometrų nuo tvoros, kuri juosia didžiausią pasaulyje kalėjimą po atviru dangumi, kuriame daugiau nei du sulaikomi milijonai žmonių. Net vieno iš užpultų kibucų nariai nežinojo, kad juos puolę žmonės buvo trečios kartos palestiniečiai, gyvenę kaime, kuris buvo pavogtas iš jų protėvių (vienas iš 530 kaimų) ir sugriautas, kad pastatytų tą kibucą.
Bedugnės linija neleidžia mums pamatyti dviejų žiaurumų, dviejų terorizmų, net jei išsiliejęs kraujas yra vienodos spalvos. Tai istorijos nugalėtojų struktūrinis aklumas. Jiems visada bus per vėlu pamatyti, kas matosi. Vienintelė palestiniečių paguoda yra žinojimas, kad visi kolonializmas baigiasi. Jų tragedija yra ta, kad kolonializmo pabaiga visada priklauso nuo tarptautinių aljansų, o jų atveju tai buvo lėta. Palestiniečiai yra arabai, kurie buvo atskirti nuo arabų pasaulio. Priimdamas galutinį sprendimą prieš palestiniečius kaip nedidelį kolonijinį smūgį, arabų pasaulis pjauna savo kūną. Jei palestiniečių tragedija nėra arabų problemos dalis, nebus ir daugelio kitų problemų, su kuriomis susiduria arabų pasaulis, sprendimo.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti
1 komentaras
Izraelį ištiko egzistencinė krizė, jie tiesiog negali nusilenkti Hamasui.
„Hamas“ yra (fašistinė) organizacija, kuri išnaikins Izraelį ir išžudys visus žydus, jei leis.