Partija buvo neginkluota, tačiau tai mažai apsaugojo, kai kai kuriuos iš jų pastebėjo Rusijos komandos netoli Ingušų kaimo Aršaty. Neįprasta, kad daugiau ar mažiau bet kurioje pasaulio vietoje kariai, dalyvaujantys „kovos su sukilimo operacijose“, pirmiausia šaudo, o vėliau užduoda klausimus, jei išvis. Rusai be įspėjimo atidengė ugnį.
Netrukus po to keturi česnakų rinkėjai gulėjo negyvi sniege. Trys iš jų buvo paaugliai. Anot pirmaujančios Rusijos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“, mažiausiai du jaunuoliai buvo sučiupti po to, kai buvo sužeisti, o po to jiems greitai įvykdyta mirties bausmė. Trečiojo paauglio lavonas taip pat turėjo peilio žaizdų stuburo ir kirkšnių srityje.
Pranešama, kad žuvusiųjų šeimos gavo kompensaciją iš Čečėnijos ir Ingušijos valdžios, o pastarosios prezidentas Yunusas-Bekas Jevkurovas viešai pripažino nekaltų civilių žūtį ir tvirtino, kad vasario mėn. sukilėlių ir todėl buvo sėkmingas.
Pagal Rusijos neramaus Šiaurės Kaukazo regiono standartus česnakų rinkėjų likimas nebuvo nepaprastas. Tokie incidentai nebėra kasdienis reiškinys, tačiau kai jie įvyksta, jie nesulaukia didelio dėmesio net Rusijos viduje, juo labiau tarptautiniu mastu. Mažai tikėtina, kad šis konkretus pasipiktinimas būtų sulaukęs daugiau nei paviršutiniško žiniasklaidos nušvietimo, tačiau sukilėlių vado Doku Umarovo tvirtinimu, kad praėjusią savaitę Maskvos metro žudynės buvo atsakas į tai, kas įvyko miške tą lemtingą vasario dieną.
Umarovo žodžio nereikia pasitikėti: gali būti, kad tarp dviejų žiaurumų tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Galų gale, ar Umarovas prieš šešis mėnesius nepaskelbė savo ketinimų nukreipti savo smurto kampaniją į Rusijos širdis, prieš pat praėjusį lapkritį bomba Nevskio eksprese tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo nužudė 27 keleivius? Ir net jei būtų įmanoma užmegzti tokį ryšį, keturių nekaltų žmonių žiaurios mirtys Čečėnijos ir Ingušijos pasienyje vargu ar sušvelnintų dešimt kartų daugiau nekaltų žmonių gyvybių Maskvoje.
Tuo pačiu metu, ar kas nors gali rimtai abejoti, kad beprotiškos karinės operacijos, terorizuojančios ištisas populiacijas, skatina būtent tokias veiklas ir įtvirtina mąstymą, kurį tariamai ketinama sunaikinti? Ir tai galioja ne tik Šiaurės Kaukaze, bet ir Pakistano šiaurėje, Afganistane ir Irake, okupuotose Palestinos teritorijose ir įvairiose kitose pasaulio dalyse.
Žinoma, tai veikia ir atvirkščiai. Juk po siaubingų žiaurumų Maskvoje nedaugelis rusų bus linkę suabejoti, kokia keršto forma būtų prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir ministro pirmininko Vladimiro Putino nuomone tinkama. Bent jau D. Medvedevas, ragindamas kovoti su terorizmu „nedvejodamas, iki galo“, pagarbos žmogaus teisėms sampratą išsakė žodžiu. Putinas nebūdingai ragino kaltininkus „iškrapštyti iš kanalizacijos“.
Putinas buvo antrojo Čečėnijos karo, prasidėjusio 1999 m., varomoji jėga. Jis nebuvo pirmasis Rusijos lyderis, netinkamai elgęsis su Čečėnija: šis nuopelnas priklauso Borisui Jelcinui, kuris reagavo į čečėnų nepriklausomybės troškimą po Sovietų Sąjungos. Sąjungos iširimas pasinaudojant karine galimybe. Tuo metu čečėnų nacionalizmas iš esmės buvo pasaulietinis, ir visiškai įmanoma, kad didelė prasminga autonomija būtų įtikinusi Čečėnijos lyderius – ypač buvusį Sovietų Sąjungos oro pajėgų generolą Džokarą Dudajevą – likti Rusijos Federacijos dalimi.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Dudajevas buvo pašalintas raketa, paremta vogta amerikiečių technologija, tačiau jo įpėdiniai Maskvai pasirodė taip pat nepriimtini, o separatistų iniciatyva galiausiai pateko į islamistų rankas. Kaip ir anksčiau Afganistanas, Kašmyras ir Bosnija, Čečėnija tapo džihadistų iš Artimųjų Rytų įžymybe, pateikdama Maskvai propagandinį perversmą. Buvo teigiama, kad kai kurie iš baisiausių žiaurumų, tokių kaip Beslano žudynės, buvo susiję su arabų indėliu.
Kad ir kokiu mastu tai būtų buvę tiesa, mažai tikėtina, kad Čečėnijos padėtis būtų taip susiklosčiusi, jei ji nuo pat pradžių būtų tvarkoma protingiau. Prieš Putinui pasirinkus konflikto „čečėnizavimą“, mirtys be dokumentų, dingimai, prievartavimai ir kankinimai buvo dažni. Rusijos pajėgos reguliariai apguldavo kaimus ir aukas rinkdavosi daugiau ar mažiau atsitiktinai: visi tam tikro amžiaus vyrai buvo automatiškai įtariami, o jų artimieji – sąžiningi žaidimai. Tai pažįstamas modelis. Ir tikriausiai būtų neįmanoma apskaičiuoti, kiek tokia praktika suteikė naujokų islamistų karingumui.
Čečėnija buvo gana rami valdant V. Putino išrinktajam potentatui Ramzanui Kadyrovo, kuriam priskiriami nuopelnai už didelių Grozno dalių atstatymą ir daugelio sukilėlių įtikinimą atsisakyti savo reikalo. Tačiau nepaklusniems žmonėms tenka didžiausia jo liūdnai pagarsėjusio žiaurumo našta, o tie, kurie su juo susipyksta, yra medžiojami visur, kur jie ieško prieglobsčio, nesvarbu, ar tai būtų Maskva, Viena ar Dubajus. Be to, palyginti nedaug likę sukilėlių buvo išvaryti į kaimynines Ingušiją ir Dagestaną – teritorijas, kurios nebuvo nurodytos praėjusį balandį Medvedevo pranešime apie Rusijos karinių operacijų Čečėnijoje nutraukimą.
Savižudžiai, kovo 40 d. Maskvos parko Kultury ir Lyubyanka metro stotyse nužudę 29 keleivių, akivaizdžiai buvo jaunos našlės. Praėjo šešeri metai, kai „juodosios našlės“ iš Čečėnijos nusitaikė į Maskvos metro ir du Rusijos skrydžius, o pasekmės buvo nuspėjamai pražūtingos. Labai nesąžininga ir labai tragiška, bet visiškai nenuostabu, kad maskviečiai, taip pat dagestaniečiai, iš kurių keliolika žuvo per du savižudžių sprogdinimus praėjusią savaitę, ir toliau turi mokėti kainą už sukilėlių nepagarbą žmonių gyvybei ir Kremliaus nesugebėjimas atskirti kovos su simptomais ir šalinimo su ypač nereikalingo konflikto priežastimis.
El-pašto adresas: [apsaugotas el. paštu]
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti