(DAWN, Karachi) – NE, jis nebuvo atsisukęs į paskutinę uždangą, bet Tony Blairas po mados išsakė savo atvejį, kuriuo tvirtino esąs tikras. Taip, jis tai padarė savaip (arba, tiksliau, George'o W. Busho būdu); ir taip, pakankamai dažnai jis nukando daugiau, nei galėjo sukramtyti, o kilus abejonėms suvalgydavo ir išspjaudavo. Tačiau daugiau, daug daugiau nei tai, jis turi šiek tiek pranašumo prieš Ol' Blue Eyes.
„Apgailestauju, aš turėjau keletą, – dainavo Frankas Sinatra, – bet vėlgi, per mažai, kad galėčiau paminėti. Tačiau ne Tonis. Jis nepaminėjo nė vieno, nes jo neturėjo. Nė vieno. Nė menkiausio atspalvio dėl kelių šimtų tūkstančių irakiečių mirčių per pastaruosius septynerius metus. Ant savo tautos „ypatingų santykių“ su Jungtinėmis Valstijomis aukuro negyvena nė truputis gailesčio dėl jauno brito. Nė užuominos gailėtis dėl stiprėjančio islamistų terorizmo. Tokiu atveju Blairas Saddamo Husseino apibūdinimas kaip „pabaisa“ primena žodžius „puodas“ ir „virdulys“.
Šešias valandas trukęs Blairo pasirodymas prieš jį praėjusį penktadienį iki šiol buvo svarbiausias Chilcot tyrimo, kuris prasidėjo praėjusių metų lapkritį, tariamai stengiantis tiksliai nustatyti, kodėl Didžioji Britanija pradėjo karą prieš Iraką, akcentas. Nors seras Johnas Chilcotas teigė, kad karo teisėtumas priklausė tyrimo kompetencijai, jo kolegijos kompetencija šiame kontekste buvo suabejota, nes tarp jos narių nėra nė vieno advokato ar teisėjo.
Išskyrus keistą smulkmeną, ligšioliniai klausymai nedavė nieko reikšmingo. Mandarinų ir ministrų liudijimai vargu ar buvo reikalavimas norint prisiminti priežastis, lėmusias Blairo administracijos troškimą pretenduoti į vadovaujantį vaidmenį agresijoje prieš Iraką.
Buvęs premjeras penktadienį tvirtino, kad 11 m. rugsėjo 2001 d. teroristiniai išpuoliai pakeitė jo mąstymą (tai būtų atskleidžiama tik tuo atveju, jei tai būtų subtilus prisipažinimas, kad jis buvo blaivus), tačiau naudinga prisiminti Dauning Street. nurodymus savo ambasadoriui Vašingtone beveik prieš devynis mėnesius, iškart po to, kai Bushas Baltuosiuose rūmuose pakeitė Billą Clintoną. Jam buvo žiauriai liepta įlipti į naujos administracijos šleifą ir tvirtai įsisprausti į save kuo giliau.
Toks paslaugumas rodo, kad Britanijos vyriausybė būtų sekusi visur, kur tik Bushas būtų vedęs; jo unikalus stebėjimo taškas Amerikos administracijos virškinamajame trakte vargu ar leido pasirinkti alternatyvas. Taigi, kai paaiškėjo, kad Bushą supę neokonai paruošė jį kryžiaus žygiui prieš Sadamą, niekas netrukdė Blairui nuo gresiančios nelaimės.
Atrodo, kad jis turėjo tokį pat miglotą supratimą kaip ir amerikiečiai apie tai, ką tai reikš, neskaitant niokojančio karinio puolimo, tačiau tai neturėjo reikšmės. Svarbiausia buvo sukurti įspūdį, kad Sadamas sėdi ant masinio naikinimo ginklų (MNG) arsenalo – prisimeni juos? – tai kėlė grėsmę jei ne būtent Vakarų civilizacijai, tai miglotai „mums“. Iš čia kyla spaudimas abiejose Atlanto pusėse turėti „žvalgybos“, atitinkančios pasakojimą.
Blairo nuomone, rugsėjo 9 d. buvo būtina nuginkluoti Saddamą (11–2002 m. jis niekada aiškiai nepasakė šio ne itin logiško ryšio, nors Bushies tai padarė – todėl daugiau nei du trečdaliai amerikiečių manė, kad ir trumpai, Sadamas buvo tiesiogiai atsakingas už bokštų dvynių sunaikinimą), ir tas nusiginklavimas buvo neatsiejamas nuo režimo pasikeitimo.
Iš čia kilo gudrus dokumentas, kuriame teigiama, kad Irakas per 45 minutes gali dislokuoti savo mirtiniausius ginklus. Blairas ir jo ne mažiau niekingas buvęs spaudos sekretorius Alistairas Campbellas dabar siekia sudaryti įspūdį, kad žiniasklaida šiam netikram teiginiui skyrė daugiau dėmesio, nei buvo pagrįsta, tačiau tuo metu jis atliko savo niekšišką tikslą būtent taip, kaip ketino gydytojai.
„Deja“, – Chilcotui sakė plikaveidis Blairas, bet po okupacijos paaiškėjo, kad „tai, ką mes manėme, buvo problema, nebuvo problema“. Tiesa, „deja“, masinio naikinimo ginklų nėra. Tačiau jis nepakartojo to, ką pasakė pernai gruodį duodamas interviu BBC: kad nebūtų turėjęs jokių nuoskaudų dėl invazijos į Iraką, net jei būtų žinojęs, kad šalyje nėra masinio naikinimo ginklų.
Beveik prieš trisdešimt metų Didžiojoje Britanijoje buvo plakatas prieš branduolinę energiją, kuriame Ronaldas Reiganas buvo pavaizduotas kaip Retas Butleris ir Margaret Tečer kaip Scarlett O'Hara. „Ji pažadėjo sekti paskui jį iki pasaulio pabaigos“, – buvo rašoma antraštėje (arba žodžiai, susiję). „Jis pažadėjo tai sutvarkyti“. Kas tada galėjo žinoti, kad aprašymas tiksliau atitiks leiboristų ministro pirmininko ir respublikonų prezidento santykius, dar labiau kliedesius nei besisukiojantis Ronis? Be to, bent jau ponia Tečer puikiai žinojo, kad „senas brangusis“ „nieko tarp ausų neturi“, ir nesidrovėdavo jo papriekaištauti, kai jis nuėjo per toli, pavyzdžiui, įsiveržė į Grenadą.
Vienas iš Blairo vyriausybės pasiteisinimų dėl besaikio prisirišimo prie Busho administracijos buvo tai, kad taip būtų sustiprintas jos diplomatinis svertas. Buvusio ambasadoriaus Chilcot parodymai rodo, kad buvo pasiektas atvirkštinis poveikis: kai Vašingtonas suprato, kad Londono ištikimybė yra neabejotina ir nedviprasmiška, jis negaišo laiko kreipdamas dėmesio į britų nuomonę.
Jei yra vienas dalykas, kurį Blairo pasirodymas prieš Chilcot tyrimą įrodė be pagrįstų abejonių, tai yra tai, kad palikęs pareigas jis tikrai nepadarė išmintingesnis. Galbūt jis per daug užsiėmęs savo aistra kaupti korporacines pajamas, kad galėtų rūpintis tokiais kasdieniais dalykais kaip savęs tobulinimas. Tačiau pernelyg dažnas jo šaukimasis į Iraną kaip pavyzdį, kur gali praversti pamokos iš Irako – masinio naikinimo ginklų ir kitų dalykų – gali tik leisti daryti išvadą, kad pasaulis tapo nežymiai saugesnė vieta nuo tada, kai jis pasitraukė iš Dauning gatvės. Po visko, ką jis padarė, jis nusipelnė daugiau nei tyrimo. Jis turėjo būti teisiamas, o visi tie, kurie sutiko su jo nenumaldomumu, palaikytų jam kompaniją teisiamųjų suole.
El-pašto adresas: [apsaugotas el. paštu]
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti