Trijų darbo lyderių, priklausančių daugiausia PSUV UNT, Richardo Gallardo, Luiso Hernándezo ir Carloso Requenos nužudymas.[1] lapkričio 27 dth buvo įtrauktas į kontekstą analizės straipsnių, kaip kaimo politinio smurto plitimas urbanizuotoms formoms, nukreiptoms į darbo lyderius ir socialinius darbuotojus, kurį vykdo opozicija, kylanti dėl kai kurių reikšmingų rinkimų laimėjimų.[2] ir praplaukite su užsienio finansavimu[3]. Kas nebuvo aptarta, tai emocinis kairiųjų atsakas prieš tokius nusikaltimus. Vakariečiai nėra pasirengę suprasti šį atsaką, nes smurtas, su kuriuo mes įprastai susiduriame, pavyzdžiui, nusikaltimai peiliais JK, iš esmės skiriasi. Nors smurtą savo visuomenėse galime sutikti neigdami, sutikdami ar pozityviai aktyvuodami, nė vienas iš jų nepatvirtina Venesuelos kairiųjų pasipriešinimo, susijusio su dabartine politinio smurto banga, dinamika.
Pastaruosius kelis mėnesius kartą ar du per savaitę dalyvaudavau kairiųjų grupės susirinkimuose Meridoje. Įprastai audringi reikalai, kur vyriausias juokiasi garsiausiai, grupė didžiuojasi tuo, kad yra aktyvi, dirba bendruomenėje, o ne „hablando paja“ (kalba šlamštas). Jame yra apie 80 narių, po lygiai paskirstytų tarp lyčių.
Šis vakaras prasidėjo kaip įprasta. Sėdėjome prie ilgo medinio stalo ir kovojome, kad pasiūlytume savo vietas visiems, kurie jas užims. Didžiulis moderatorius klausia, ar liko kokių nors reikalų po paskutinio susitikimo, niekas neatsako, tada kartu sudarome šios savaitės susitikimo darbotvarkę.
Pradedame nuo to, kad sukuriame komitetą, kuris vertintų paskyrimus į vietos valdžią, pareigas, kurių niekas nenori, kol kas nors kvailai nepasiūlo, kad jį sudarytų tie, kuriuos jis laiko „aktyviais nariais“. Diskusija ironiškai nukrenta į vyresnio amžiaus klausimus grupėje, kuri ideologiškai prieštarauja hierarchijai. Toks elgesys neįprastas, žmonės yra ant ribos. Kol diskusija tampa per karšta, moderatorius pradeda balsuoti dėl kandidatų, tai baigiama ir tada tarsi nepritarus nutrūksta elektra.
Šviesos vėl užsidega beveik iš karto ir užgesina švelnų 20 mobiliųjų telefonų švytėjimą taip pat greitai, kaip ir anksčiau; tai nėra visai retas reiškinys. Pereiname prie antrojo darbotvarkės straipsnio; vyras skaito anglų profesoriaus duotą interviu Venesuelos žiniasklaidai. Tyla baigta. Jis baigia skaityti ir mes pradedame karštą, bet draugišką diskusiją.
Staiga pasiekiame trečiąjį darbotvarkės straipsnį. Juokas sustoja, šypsenos išblėsta. Pradedame ilgą diskusiją apie politines žudynes ir kovojame su revoliuciniu smurtu. „Iš kur mes žinome, kad tai politinis? vienas senukas klausia: „Aš nematau gatvėje mirusio opozicijos“.
Venesueliečiai nėra naujokai smurto srityje – nei iš valstybės, kuri 1989 m. Karakase išžudė daug nuskurdusių venesueliečių, nei visuomenėje – nuo bolivaro proceso pradžios žmogžudysčių skaičius kelia nerimą.[4]. Šiame kontekste, deja, galima neabejoti, kad gatvėje yra nemažai žuvusių opozicijos.
Tačiau tai nėra smurtas, apie kurį kalba senas vyras. Požiūris į didėjantį žmogžudysčių skaičių Venesueloje yra labai panašus į tuos, kuriuos radau Anglijoje dėl nusikaltimų peiliais. Visi sutaria, kad tai baisus dalykas, kad tai yra daug apkalbamo visuomenės „moralinio nykimo“ rodiklis.[5]. Tačiau dėl šios statistikos mums baimę kelia tai, kad ji atrodo savavališka. Atsitiktinumo idėja kalbant apie nusikaltimą peiliu ar žmogžudystę yra kažkas siaubingo. Idėja, kad normalus žmogus, laukiantis prie klubo Bristolyje vieną šaltą naktį, gali būti nudurtas, mums JK yra bauginančiai artima, tik kita statistikos pusė.
Norėdami suprasti Venesuelos kairiųjų atsaką, turime pripažinti, kad politinis smurtas yra atsakas į politinį aktyvumą. Tikiu, kad kiekvienas grupės kairysis dirba, nes tiki, kad jų darbas yra teisingas. Ar jie tikrai renkasi dirbti, yra didelis filosofinis klausimas, bet ar jie mano, kad tai darytų, ne. Taigi šie žmonės jaučiasi nusprendę kelti sau pavojų dėl to, kas, jų manymu, yra teisinga.
Tačiau Anglijos žmonės taip pat jaučia, kad vieną vėlų šeštadienio vakarą pasirenka eiti į klubą, tai tampa pateisinama rizika, kurią prisiima, norėdamas mėgautis, ir, žinoma, stengiamasi imtis atsargumo priemonių. Šia prasme tai tarsi kirsti kelią, rizikuoti atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Nusikaltimas peiliu panašus ir tuo, kad yra toks pat moraliai smerktinas kaip ir politinės žmogžudystės, jo aukoms kaltė neturėtų būti priskirta, o prieš vieną visuomenėje privalome kovoti kaip su kitais.
Tačiau Richardas Gallardo, Luisas Hernándezas ir Carlosas Requena nebuvo nužudyti, nes buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Juos už politinius veiksmus nužudė tiems veiksmams priešingi žmonės. Tik supratę šią dinamiką ir jos emocines pasekmes galime suprasti, kodėl šypsenos išblėso ir kas jas pakeitė.
Išėjimas bauginančios statistikos akivaizdoje gali būti laikomas pasipriešinimo aktu, tai yra klaida[6]. Tokie veiksmai gali būti tik tam tikra rizikos neigimo arba prisiėmimo forma, nes savaime jie neginčija nusikaltimo peiliu egzistavimo ar jo kaltininkų ketinimų. Nusikaltimų peiliu kaltininkai sąmoningai neprieštarauja minčiai pasimėgauti nakvyne. Tačiau besitęsiantis aktyvumas politinio smurto akivaizdoje yra būtent tai, ko priešinasi šio smurto vykdytojai, be to, jis taip pat gali sukelti iššūkį patiems smurtautojams, taigi ir smurto egzistavimui. Toks aktyvizmas virsta pasipriešinimu dviem dinamikomis.
Ką tai reiškia Venesuelos kontekste? Smurtu siekiama pažaboti profsąjungų judėjimą, todėl besitęsiantis sąjunginis aktyvumas yra tiesioginė ir tiesioginė pasipriešinimo forma. Tačiau taip pat turėtume suprasti, kad Venesuelos kairieji „oligarchiją“ laiko priešu, kurį reikia nugalėti, kad į savo šalį būtų užtikrinta lygybė, vystymasis ir tikroji demokratija. Ta pati oligarchija suvokiama kaip žmogžudysčių Aragvoje jėga. Tikimasi, kad sąjungų įgalinimas smogs oligarchijos galiai, profsąjungos taps dvigubu pasipriešinimo aktu. Ji ne tik priešinasi jos represijoms, bet ir siekia užbaigti šias represijas, pakenkdama jų vykdytojams. Atsakymų supratimas kaip pasipriešinimas, o ne reakcija yra pagrindinis Venesuelos konflikto psichologijos pagrindas ir sukuria viltį sulaukti atsako, kuris yra moraliai surištas, o ne žiaurios pykčio išraiškos.
Nors Anglijoje galime nusiminti dėl nusikaltimų peiliu, o geriausi iš mūsų gali susiburti į kovą su juo, žinios apie nė vieną atsaką neleidžia mums suprasti emocinio politinio smurto poveikio. Taigi, mano nuostabai, kai šypsenos išblėso, tarp aiškių baimės ir pykčio ženklų išryškėjo niūrus pasirengusios žmonių grupės tikrumas. Grupė, kurioje aš dalyvauju, tiesiogiai nesusiduria su prieš ją nukreiptomis represijomis, tačiau siekdama pakeisti visuomenę ir mesti iššūkį oligarchijai, jos mentalitetas yra ir pasipriešinimas politinio smurto akivaizdoje. Ši antroji aktyvizmo dinamika pakeičia aktyvistų emocinį kontekstą apskritai į pasipriešinimo kontekstą, nors tik kai kurie iš jų tiesiogiai susiduria su represijomis. Vienas vyras papasakojo, kaip jo dukra, PSUV valdytojo padėjėja, turėjo persikelti po grasinimų mirtimi. Dabar ji dirba kito PSUV valdytojo padėjėja. Šią pasipriešinimo istoriją patys kairiųjų aktyvistai sulaukė negresia, tai sustiprino jų ryžtą daryti revoliuciją visuomenėje, nes taip jie tikisi nutraukti smurtą.
[1] http://www.venezuelanalysis.com/news/3995
[2] http://www.venezuelanalysis.com/analysis/4002
[3] http://www.venezuelanalysis.com/analysis/4010
[4] http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2006/05/09/AR2006050901803.html
[5] http://www.telegraph.co.uk/opinion/main.jhtml?xml=/opinion/2008/07/12/dl1201.xml
[6]http://uk.youtube.com/watch?v=RGBBpiAPXyA žiūrėti paskutines 2 minutes
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti