A specter haunts liberal and progressive America: Obamania. With BaRockstarObama appearing on Oprah, the Today Show, the covers of Men’s Vogue and Vanity Fair, conducting a 13-city book tour, being featured in New York Times op-eds by (a fawning) David Brooks and Frank Rich and now having finally gone public (on the NBC Sunday morning show “Meet Tim Russert,” formerly known as “Meet the Press”) with his long-obvious presidential ambitions, it’s a good time for an Obama intervention.
Few things are more indicative of the desperation and myopia that weak minds, battered hearts, and limited electoral choices instill in some leftists and left-liberals than the success the openly “Hamiltonian” (Brooks’ gushing description) Obama has achieved in convincing progressives that that he’s one of them.
I’m writing a piece on the Obama record to date, one that looks at his state-level legislative record and incorporates key information from other critiques (including one that David Sirota did for The Nation earlier this year)and from Obama’s latest book (which appears to be a quick read…looks like I can knock it off in a couple of hours at the Barnes & Noble).
Here (below) I have taken the liberty of pasting in two past ZNet essays I’ve done on the 2008 presidential hopeful. The first one – a rapid response to the sickening 2004 Democratic Convention Keynote address that did so much to crystallize Obama’s national prominence – received an astonishing outpouring of response (about 95 percent positive) from literally hundreds of ZNet readers (truth be told, it had me feeling a little bit like an Internet rock-star for a couple of days). The second, annotated one (with an oddly religious approach that might falsely suggest that I am a Christian…I am no such thing) is from ZNet’s paying Sustainer system and received a nice but smaller response.
1. Obamania Intervention Number One (2004)
Pagrindiniai apmąstymai
ZNet (main website)
Liepa 29, 2004
I come from the same Chicago neighborhood (Hyde Park) as the nation’s official new political rock star Barack Obama. I work in urban policy and civil rights and I’ve recently been telling leftists to engage in “tactical” presidential voting – for Kerry in undecided states and for leftists like Cobb or Nader in “safe” states. So I must have really liked the charismatic former civil rights attorney Obama’s much-ballyhooed keynote speech at the Democratic National Convention on Tuesday, right?
Not really. Sorry, I might be (rather unenthusiastically) advising people to vote Kerry in some jurisdictions next fall but I’m still a leftist – the real thing, not the mythological sort created by the crackpot right, which conflates the disparate likes of (say) Bill Clinton, The New York Times, Tom Daschle, Al Franken, Michael Moore, Noam Chomsky, and Che Guevara as part of the same ideological vision.
Lygybė prieš lygias galimybes
And as a person of the radical left, I am opposed to social inequality in and of itself, whatever its origins. The massive socioeconomic disparities that scar American and global life would be offensive to me – and supremely damaging to democracy and the common good in my world view – even if all at the top of the pyramid had risen to their positions from an equal position at the starting line of a “level playing field.” There is no such field in really existing society, but the creation of such an equal beginning would not make it any less toxic and authoritarian for 1 percent of the U.S. population to own more than 40 percent of the nation’s wealth (along with a probably higher percentage of America’s politicians and policymakers). As the great democratic Socialist Eugene Debs used to say, the point – for radicals, at least – is not to “rise from the masses, but to “rise with the masses.” Serious left vision is about all-around leveling before, during, and after the policy process.
The world view enunciated in Obama’s address comes from a very different, bourgeois-individualist and national-narcissist moral and ideological space. Obama praised America as the ultimate “beacon of freedom and opportunity” for those who exhibit “hard work and perseverance” and laid claim to personally embodying the great American Horatio-Algerian promise. “My story,” one (he says) of rise from humble origins to Harvard Law School and (now) national political prominence, “is part,” Obama claimed “of the larger American story.” “In no other country on Earth,” he said, “is my story even possible.”
Obama quoted the famous Thomas Jefferson line about all “men” being “created equal,” but left out Jefferson’s warnings about the terrible impact of unequal outcomes on democracy and popular government. He advocated a more equal rat-race, one where “every child in America has a decent shot at life, and the doors of opportunity [the word “opportunity” recurred at least five times in his speech] remain open to all.”
Sorry, but those doors aren’t even close to being “open to all.” America doesn’t score particularly well in terms of upward mobility measures, compared to other industrialized states (and Brazil’s current chief executive was born into that country’s working-class). Every kid deserves “a decent life,” not just “a shot” at one. And such a life isn’t about living in a world of inequality or (see below) empire.
Demokratija prieš poliarchiją
Real leftists are radical “small-d” democrats. They believe passionately in substantive, many-sided, root and branch democracy. By democracy they mean one-person, one-vote and equal policymaking influence for all, regardless of class, wealth, ethnicity, and other socially constructed differences of privilege and power. They are deeply sensitive to the core Jeffersonian contradiction between democracy radically defined and capitalism’s inherent concentrations of wealth and power. They advocate a political and social life where real, regular, and multi-dimensional popular governance is structured into the institutional fabric of daily experience and consciousness.
They are hardly enthralled by what passes for political “democracy” in the United States, where highly ritualized, occasional, and fragmented elections are an exercise in periodic pseudo-popular selection of representatives from a “safe” and small circle of privileged “elites.” One term to describe really existing US “democracy” is “polyarchy,” what left sociologist William I. Robinson calls “a system in which a small group actually rules and mass participation in decision making is confined to leadership choices carefully managed by competing [business and business-sanctioned] elites.
The polyarchic concept of democracy,” notes Robinson, “is an effective arrangement for legitimating and sustaining inequalities within and between nations (deepening in a global economy) far more effectively than authoritarian solutions” (Robinson, Promoting Polyarchy – Globalization, US Intervention, and Hegemony, Cambridge University Press, 1996, p. 385).
Obama’s address advanced a truncated, passive, and negative concept of democracy, one where we are supposed to be ecstatic simply because we don’t live under the iron heel of open authoritarianism. It is an American “miracle,” he claimed, “that we can say what we think, write what we think, without hearing a sudden knock on the door” and that “we can participate in the political process without fear of retribution, and that our votes will be counted — or at least, most of the time.”
Never mind that what we say and think is generally drowned out by the giant, concentrated corporate-state media cartel and that our votes – even when actually counted – are mere political half-pennies in comparison to the structurally empowered super-citizenship bestowed upon the great monied interests and corporations that rule our “dollar democracy,” the “best that money can buy.” Jefferson and Madison tried to warn us about that power disparity.
“Pleding Allegiance to the Stars and Stripes”
Real leftists are suspicious of those who downplay internal national divisions, “patriotically” privileging “homeland” unity over class differences and over international solidarity between people inclined towards peace, justice, and democracy. We are deeply critical, of course, of war and empire, which advance inequality and misery at home and abroad. Global humanity – the species – and not “fatherland” or nation-state, is the “reference group” that matters to us.
That’s why many leftists cringed when they heard the newly anointed Great Progressive Hope Obama refer to Americans as “one people, all of us pledging allegiance to the stars and stripes, all of us defending the United States of America.” Its part of why I was uncomfortable when Obama praised “a young man” named Shamus who “told me he’d joined the Marines and was heading to Iraq the following week.” One of Shamus’ endearing qualities, Obama thinks, is “absolute faith in our country and its leaders, his devotion to duty and service.” “I thought,” Obama said, “this young man was all that any of us might hope for in a child.” Not me. I hope for children who regularly and richly question authority and subject the nation and its leaders/mis-leaders to constant critical scrutiny.
Many of us on the left should have been disturbed when Obama discussed the terrible blood costs of the Iraq invasion and occupation purely in terms of the U.S. troops “who will not be returning to their hometowns,” their loved ones, and other American soldiers dealing with terrible war injuries.
What about the considerably larger quantity (into the tens of thousands) of Iraqis who have been killed and maimed as a result of U.S. imperialism and whose numbers are officially irrelevant to U.S. authorities? One of the problems with the American exceptionalism that Obama espouses is that it feeds indifference towards “unworthy victims” among peoples and nations less supposedly favored by “God” and/or History than “beacon” America. This racially tinged coldness goes back to the nation’s founders, who thought their “City on a Hill” had been granted the Creator-ordained right to eliminate North America’s original, Godless and unworthy inhabitants.
In the part of his speech that came closest to a direct criticism of the Iraq invasion, Obama suggested that the Bush administrated has “shad[ed] the truth” about why “U.S. troops were sent into “harm’s way.” He added that the U.S. must never “go to war without enough troops to win the war, secure the peace, and earn the respect of the world.”
It’s hardly a “war,” however, when the most powerful imperial state in history attacks and occupies a weak nation that it has already devastated over years of deadly bombing and (deadlier) “economic sanctions.” “Securing the peace” is a morally impoverished and nationally arrogant, self-serving description of the real White House objective in Iraq: to pacify, by force when (quite) necessary, the outraged populace of a nation that understandably resents an imperial takeover it rightly sees as driven by the superpower’s desire to deepen its control of their strategically super-significant oil resources.
And “shade the truth” doesn’t come close to doing justice to the high-state deception – the savage, sinister, and sophisticated lying – that the Bush administration used and is still using to cover their real agenda, understood with no small accuracy by the people of Iraq.
The low point in Obama’s speech came, I think, when he said the following about his repeatedly invoked concept of “hope:”
„Čia nekalbu apie aklą optimizmą – beveik tyčinis nežinojimas, manantis, kad nedarbas išnyks, jei tik apie jį nekalbėsime, arba sveikatos apsaugos krizė išsispręs savaime, jei tik ją ignoruosime. Aš kalbu apie kažką svarbesnio. Tai viltis vergų, sėdinčių aplink laužą ir dainuojančių laisvės dainas; imigrantų, išvykstančių į tolimus krantus, viltis; viltis, kad jaunas karinio jūrų laivyno leitenantas drąsiai patruliuoja Mekongo deltoje; malūno darbuotojo sūnaus, kuris drįsta nepaisyti šansų, viltis; viltis lieso vaiko juokingu vardu, kuris tiki, kad Amerika turi ir jam vietos... Galų gale, tai yra didžiausia Dievo dovana mums, šios tautos pamatas; tikėjimas nematomais dalykais; tikėjimas, kad laukia geresnių dienų“.
Sorry, but this leftist takes exception to this horrific lumping of antebellum African-American slaves’ struggles and sprituality with the racist U.S. crucifixion of Southeast Asia – “the young naval lieutenant line” is a reference to John Kerry’s “heroic” participation in a previous and much bloodier imperialist invasion, one that cost millions of Vietnamese lives – under the image of noble Americans wishing together for a better future. I suppose “God” (Obama’s keynote made repeated references to “God” and “the Creator”) gave Nazi executioners and Nazi victims the shared gift of hoping for better days ahead.
What told Kerry and his superiors that the Mekong Delta was theirs to “patrol”? The same arrogant sensibilities, perhaps, that gave 19th century white Americans permission to own chattel slaves and allowed the Bush administration to seize Iraq as a neocolonial possession.
Popular Struggle, Not “Elite” Saviors
Need I bother to add in conclusion that leftists believe in organizing and fighting alongside ordinary people for justice and democracy at home and abroad, not in holding up as saviors great leaders from (whatever their alleged humble origins ala Obama or John Edwards) within the privileged “elite”? It was probably inherent in the nature of Obama’s keynote assignment that he would finish by saying that the swearing in of Kerry and John Edwards as president and vice president will allow America to “reclaim its promise” and bring the nation “out of this long political darkness.” It’s inherent in my leftist sense of what democracy and justice are about and how they are attained to say that a desirable future will be achieved only through devoted, radically democratic rank and file struggle for justice and freedom and not by hoping – or voting – for benevolent “elite” actors working on behalf of any political party and/or its corporate sponsors.
Pauliaus gatvė ([apsaugotas el. paštu]) is an urban social policy researcher in Chicago, Illinois. His book Empire and Inequality: America and the World Since 9/11 (www.paradigmpublishers.com) will be published in September, 2004.
2.Obamania Intervention Number Two (2006)
Birželio 16, 2006
Obama’s Path to Hell
„ZNet Sustainer“ komentaras
Prie Pauliaus gatvės
In the spring of 1967, after he went public with his strong and principled opposition to the Vietnam War, Reverend Martin Luther King, Jr. was approached by liberal and left politicos to consider running for the United States Presidency. King turned the activists down, saying that he preferred to think of himself “as one trying desperately to be the conscience of all the political parties, rather being a political candidate…I’ve just never thought of myself as a politician” (1)
Tą minutę, kai jis nusimetė skrybėlę į Amerikos nugalėtojų rinkimų prezidento žiedą, Kingas žinojo, kad jis bus paskatintas sukompromituoti savo vis labiau kairiąją ir iš esmės moralinę žinią prieš rasizmą, socialinę nelygybę ir militarizmą. Atspindėdamas savo griežtą konfrontaciją su koncentruotu juodaodžių skurdu ir klasių priespauda „liberalioje“ Šiaurės mieste ir JAV politikos Pietryčių Azijoje siaubą, Kingas padarė radikalias išvadas. „Metus dirbau su idėja patobulinti esamas visuomenės institucijas, šiek tiek pakeisti čia, šiek tiek pakeisti ten“, – tą pavasarį jis sakė žurnalistui Davidui Halberstamui. „Dabar jaučiuosi visai kitaip. Manau, kad reikia visos visuomenės rekonstrukcijos, vertybių revoliucijos.
Juodųjų laisvės judėjimas, pasak Kingo Kalifornijos Berklio universiteto miniai, nuo pilietinių teisių perėjo prie žmogaus teisių, įtraukdamas „kovą už tikrą lygybę“, kuri „reikalauja radikalaus ekonominės ir politinės galios perskirstymo“. Sunku būtų rasti masinę politinę paramą šiam tikslui, pasak Kingo, „nes daugelis baltųjų amerikiečių norėtų turėti tautą, kuri tuo pat metu būtų Baltosios Amerikos demokratija ir juodaodžių amerikiečių diktatūra“ (2).
Iki to laiko Kingas įvardijo JAV vyriausybę kaip „didžiausią smurto tiekėją“ pasaulyje ir pasmerkė JAV paramą JAV investicijoms palankiai Trečiojo pasaulio diktatūrai, kuri yra dalis to, ką jis pavadino „triguba blogybe, kurios yra tarpusavyje susijusios“: rasizmas, ekonominis išnaudojimas [kapitalizmas] ir militarizmas (3).
Tai nebuvo laimėjusios idėjos rasistinėje, plutokratiškoje ir korporatyvinėje-imperinėje JAV rinkimų sistemoje. Tai buvo tiesa pagrįsti moraliniai pastebėjimai, kuriuose buvo atvirai pripažintos radikalios politikos pasekmės. Jie puikiai atitiko tai, ką Frederickas Douglass pavadino „Kristaus krikščionybe“, labai skyrėsi nuo to, ką Douglass laikė klaidinga Amerikos krikščionybe, pateisinančia vergiją, indėnų pašalinimą ir kitas bjaurybes bei priespaudos formas (4). Kaip pažymi produktyvus katalikų mokslininkas Gary Willsas savo neseniai išleistoje knygoje Ką turėjo omenyje Jėzus, rimtai skaitant evangelijas iškylantis Jėzus yra bekompromisis turto ir hierarchijos priešas, sakęs, kad „kupranugariui lengviau išlįsti pro adatą. akis, o ne turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Morkaus, 10.23, 25–13.15) ir patarė savo pasekėjams „saugotis nuo bet kokio troškimo turėti daugiau“, nes „gyvenimas slypi ne turimų daiktų gausoje“ (Lk. 5 val.). Priešindamasis visoms hierarchijos formoms, ne tik ekonominei nelygybei, Jėzus „priekaištavo pasekėjams, kurie siekė valdžios vieni kitiems ir kitiems“ (14.11), sakydamas, kad „kiekvienas, kuris pakels save, bus pažemintas ir pažemintas. kas žemins save, bus pakeltas“ (Lk XNUMX).
„Negali būti jokio aiškesnio nurodymo dėl hierarchijos“, – sako Willsas ir priduria, kad Jėzus „absoliučiai priešinosi smurtui“ (6) ir nepaprastai abejingas politikai, sakydamas: „Cezario reikalai paliekami ciesoriui“ (Morkus, 12.17). )
Sekdamas radikalią evangelijų žinią, kurią jis puikiai žinojo (7), Kingas nenorėjo baigtis taip, kaip odialusis Barackas Obama.
Buvęs Čikagos skurdžios Pietų pusės kaimynystės organizatorius Obama tvirtina, kad yra ištikimas Jėzaus ir Karaliaus idealams. Vis dėlto jis:
* „atsisako imtis bet kokių pasirinkimų“, įskaitant itin nuodėmingą prevencinio branduolinio karo strategiją, „nuo stalo“, bandant atgrasyti Iraną nuo to, ką JAV pasaulinė strategija, regis, primygtinai rekomenduotų šiai šaliai: kurti branduolinius ginklus.
* nubalsavo už tai, kad geriausius šalies diplomatinius darbus (iš visų biurų) užimtų apgaulingas karo nusikaltėlis, vardu Condaleeza („Ševronas“) Rice'as.
* atsisako raginti išvesti JAV kariuomenę iš nelegaliai ir masinėmis žudybėmis okupuoto Irako, teikdamas daugiau reikšmės krauju permirkusio Amerikos „karinio patikimumo“ išlaikymui, nei standartinių pasaulinių civilizuotos valstybės elgesio normų pripažinimui ar Jėzaus ir Karaliaus įsipareigojimo gerbimui. prie smurto.
* atsiribojo nuo kolegos Ilinojaus senatoriaus Dicko Durbino (Ilinojus) drąsios kritikos dėl nelegalių JAV kankinimų Gvantanamo įlankoje.
* vadovavosi Amerikos turtingųjų patarimais, palaikydamas „deliktų reformą“, dėl kurios paprastiems žmonėms bus sunkiau gauti teisingą kompensaciją iš verslo, kuris apgaudinėja ir daro žalą.
* nubalsavo už tai, kad būtų nutrauktas filibuster procesas, kuriuo būtų bandoma blokuoti reakcingo teisėjo Alito – žinomo pilietinio ir moterų teisių priešo – paskyrimą.
* nubalsavo už pakartotinį Patriotų aktą, kuris naudoja realias ir įsivaizduojamas užsienio grėsmes, kurias sukūrė imperija, kad sugrąžintų laisvę namuose.
* pabėgo nuo kolegos senatoriaus Ruso Feingoldo (D-Viskonsino valstija) pasiūlymo oficialiai pasmerkti Busho administraciją už jos nepaprastai nusikalstamus veiksmus šalyje ir užsienyje. * taiko savo kampanijos finansavimą Midas touch perrinkdamas savo „mentorių“, de facto respublikonų senatorių Joe Libermaną („D“ – Konektikutas), artimą Busho okupacijos sąjungininką ir pagrindinį tautos slegiančiojo ir rasistinio architekto. gerovės reforma“, kuri sumažino pagrindinę vyriausybės pagalbą labiausiai nuskriaustiems pramoninio pasaulio nelygiausios, turtingiausios visuomenės nariams.
Per siaubingą 2004 m. Demokratų suvažiavimo pagrindinį pranešimą, kuris padarė tiek daug, kad jis pasiektų nacionalinį žinomumą, B.Obama nustatė centristinį atspalvį vėlesniems nuspėjamiems puoselėjamų principų ir lyderių išdavimams. Toje akimirksniu iškilmingoje kalboje Obama:
* teigė, kad JAV yra didžiausias „laisvės ir galimybių švyturys“, „vienintelė šalis žemėje“, kur „mano istorija“ (tariamai Horacio ir Algerio stiliaus pasaka apie pakilimą iš skurdo į iškilumą ir dabar [dėka kai kurių dosnių knygų pasiūlymai] klestėjimas) „netgi įmanoma“. Tai nepaisant to, kad JAV iš tikrųjų yra griežčiausia hierarchinė pramoninio pasaulio valstybė, kurioje gyvena stulbinanti įmonių plutokratija, didžiulis nuolatinis ir labai rasizuotas skurdas, stebinantys įkalinimo rodikliai (taip pat gana skirtingi rasiniai) ir mažas mobilumas iš žemesnių į aukštesnius segmentus. savo stačioje socialinėje ir ekonominėje piramidėje.
* sakė, kad „kiekvienas vaikas Amerikoje“ turėtų „turėti tinkamą požiūrį į gyvenimą“, o ne tai, kad kiekvienas vaikas nusipelno visaverčio ir padoraus gyvenimo dabar ir vėliau
* tikėjosi, kad amerikiečiai bus ekstazėje dėl „stebuklo“ (!), kad jie negyvena po geležiniu atvirų valstybės represijų kulnu (jis nepadarė išimčių 2 milijonams tautos kalinių, beveik pusė juodaodžių), tarsi demokratija būtų teisinga. policinės valstybės nebuvimas, o ne žmonių galia valdyti savo visuomenę egalitariniu būdu (kalbėkite apie menkus laisvės lūkesčius).
* gyrė jūrų pėstininką, įtrauktą į rasistinę ir imperialistinę Irako naftos okupaciją už (visų dalykų) „gynimą Jungtinėms Amerikos Valstijoms“ ir (tariamai) išreiškimą „absoliučiai tikėjimui šalimi ir jos lyderiais“. Dabar vyrauja graži demokratinė nuotaika: toks vėsinantis „tikėjimas“ yra tos pačios policinės valstybės, kurios nebuvimą JAV, Obama pavadino „stebuklu“.
* padidino smarkaus, pseudopatriotinio pykinimo skatinimo aukštumas, sukurdamas nerimą keliančias „vilties“ paraleles tarp: „vergų, sėdinčių prie ugnies ir dainuojančių laisvės dainas“, „vilties, kad jaunas karinio jūrų laivyno leitenantas drąsiai patruliuoja Mekongo deltoje; “ ir „viltis lieso vaiko juokingu vardu, kuris tiki, kad Amerika turi jam vietą“.
Jo kalboje minimas „leitenantas“ buvo demokratų kandidatas į prezidentus Johnas „dalyvavau nukryžiuojant Pietryčių Aziją“ Kerry, kurio vyriausybės imperinė teisė „patruliuoti“ didelėse upėse kitoje pasaulio pusėje septintajame dešimtmetyje Obama laikė aksiomatika. . „Lieknas vaikas“ kalbėjo apie jauną Obamą, besirengiantį įgyti Harvardo išsilavinimą, augdamas su savo baltaodžiais seneliais saulėtuose Havajuose.
Ryšys su „laisvėje“ dainuojančiais vergais? Bendras tikėjimas tuo, ką Obama pavadino „didžiausia Dievo dovana mums, šios tautos pamatu – tikėjimu, kad laukia geresnių dienų“.
Taip, žiaurūs rasistinės priešakinės Amerikos juodaodžiai vergai nekantriai laukė šlovingo baltųjų imperialistų išprievartavimo Pietryčių Azijoje, kai jų tikėjimas „geresnėmis dienomis“ šlovingai išsipildys vietnamiečių vaikų napalime, kurio vaizdai sukrėtė Martiną Kingą. griežtai ir ryžtingai pasmerkti Vietnamo karą.
Kaip neįsivaizduojamai ir siaubingai groteskiška. Išsamesnę Obamos didžiosios proveržio kalbos kritiką rasite mano straipsnyje [iki šiol populiariausias interneto kūrinys, kurį kada nors publikavau] „Keynote Reflections“, ZNet Magazine, 29 m. liepos 2004 d. (galima rasti adresu http://www.zmag .org/content/showarticle.cfm?SectionID=33&ItemID=5951)
Neseniai paskelbtame „New Yorker“ kūrinyje Obama ilgai cituojamas kaip Demokratų partijos centrizmo pavyzdys. Bendruomenės organizatoriumi tapęs JAV senatorius į rašytojo Jeffrey Goldbergo klausimą, ar demokratai turėtų sutelkti dėmesį į Amerikos visuomenės gynimą nuo JAV vyriausybės kėsinimosi į pilietines laisves, atsako taip: „Amerikiečiai nori jaustis gerai apie save ir savo vyriausybę. . Jie gali būti raginami aukotis ir jiems gali būti gėda, kai nesiekiame savo idealų, tačiau jie netiki, kad pagrindinė pastarųjų penkerių metų pamoka yra ta, kad Amerika yra piktasis hegemonas“ (8).
Sunku žinoti, kaip B. Obama manė, kad atskleidžiant ištrauką buvo kalbama apie nelegalius federalinius pokalbių pasiklausymus ir panašius dalykus, tačiau jo pareiškime yra atskleidžiama prielaida, kurią verta apsvarstyti atskirai. Daroma prielaida, kad svarbus klausimas yra ne tai, ar „Amerika“ (o gal jos imperatoriškoji vyriausybė) yra „piktas hegemonas“, o tai, ar „amerikiečiai“ (vertimas: Amerikos rinkėjai ir ypač Amerikos kampanijos finansuotojai) suvokia savo kad nacionalinė valstybė būtų toks baisus darinys. Politinis skaičiavimas pranoksta moralinės tiesos ieškojimą.
But what if “America” (or at least its government) is, well…”an evil hegemon” (probably the majority world view of the U.S. state, for what that’s worth)? If true, that terrible fact, by Obama’s standpoint, should not be openly addressed because it works against Democrats efforts to enhance their chances of election and re-election by helping “Americans feel good about themselves and their government.”
Kontrastas su Martino Kingo drąsiomis kairiosiomis krikščioniškomis, antiimperialistinėmis, antirasistinėmis ir demokratinėmis-socialistinėmis nuotaikomis yra gana ryškus. Karaliui atitinkami skaičiavimai buvo labai skirtingi. Jis buvo priverstas vadinti „Ameriką“ dėl jos pasaulinio smurto ir su juo susijusių buitinių neteisybių, nepaisant sunkumų, su kuriais gali susidurti JAV piliečiai, pripažindami savo ir savo vyriausybės vaidmenį įgyvendinant imperiją, nelygybę ir priespaudą namuose ir užsienyje. Vargu ar buvo būtina padėti „amerikiečiams“ „gerai jaustis sau ir savo vyriausybei“. Tai turėjo paskatinti juos būti ištikimus sau, vienas kitam ir likusiai kenčiančiai žmonijai, kovojant su „triguba blogybe, kuri yra tarpusavyje susijusi“.
Obamos nusileidimas į pragarą beveik neabejotinai yra susijęs su troškimu būti Amerikos cezariu. Kelias į Baltuosius rūmus nėra grįstas naiviais kryžiaus žygiais prieš politiškai nepatogias tiesas, kurias Kingas jautė priverstas atskleisti ir prieštarauti. Tam reikia reguliariai patikinti nedaugelį turtingųjų ir galingųjų bei militaristinius imperijos instinktus, kuriuos gausioji mažuma siekia įskiepyti į marginalizuotą minią. Kad ir ką Jėzus būtų pasakęs apie tai, kas gali patekti į dangų, raktai į žemiškąją karalystę yra skirti tiems, kurie žaidžia pagal turtų ir karo šeimininkų nustatytas taisykles.
Obama is what happens when a young leader sells his soul for power, wealth, and personal advancement in a militantly hierarchical society. It’s what happens when you invest your energy in “jockey[ing] for authority over others.” It’s a very old story, making Obama one of many actors in a timeless and tragic drama.
Pauliaus gatvė ([apsaugotas el. paštu]) yra rašytojas, pranešėjas ir aktyvistas Ajovos mieste, IA. Jis yra knygų Imperija ir nelygybė: Amerika ir pasaulis nuo 9/11 (Boulder, CO: Paradigm, 2004) ir Segregated Schools: Educational Apartheid in the Post-Civil Rights Era (Niujorkas, NY: Routledge, 2005) autorius.
pastabos
1. David Garrow, Bearing the Cross: Martin Luther King and the Southern Christian Leadership Conference [New York, NY: 1986], p. 562).
2.Garrow, Kryžiaus nešimas, p. 562.
3. Martinas Lutheris Kingas, jaunesnysis, „Kur mes einame iš čia?“, 1967 m., perduotas James M. Washington, Vilties testamentas: esminiai Martino Lutherio Kingo jaunesniojo raštai ir kalbos (San Franciskas, Kalifornija) : 1986), p. 250.
4. Frederickas Douglassas, Frederiko Douglaso gyvenimo pasakojimas (1845), priedas.
5. Gary Wills, What Jesus Meant (Niujorkas, NY: 2006), p. 44
6. Testamentai, ką turėjo omenyje Jėzus, p. 58.
7. Paul Street, „Martin Luther King, Jr., Democratic Socialist“, „ZNet Sustainers“ komentaras, 14 m. sausio 2006 d., pasiekiamas adresu http://www.zmag.org/sustainers/content/2006-01/14street.cfm)
8. Jeffrey Goldberg, “Central Casting,” The New Yorker (May 29, 2006)
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti