[Indėlis į Reimagining Society projektas priglobta ZCommunications…]
Įvadas
Ko tie, kurie XXI amžiuje nori pakeisti konkurencijos ir godumo ekonomiką teisingo bendradarbiavimo ekonomika, gali pasimokyti iš tų, kurie XX amžiuje stengėsi kurti socialistinę ekonomiką? Manau, kad turėtume priimti savo pirmtakų tikslus – ekonominį teisingumą ir ekonominę demokratiją – ir pagerbti atminimą milijonų socialistinių kovotojų, kurie savo gyvenimą paskyrė šiems tikslams, dažnai už didelę asmeninę kainą. Bet manau, kad mes taip pat galime pasimokyti iš savo pirmtakų pastangų ir aukų to, kas šių tikslų nepasieks. Elito planavimas – kad ir kokie geri ketinimai – nepasieks istorinių socializmo tikslų. Taip pat planuojant nepasitrauks į rinkas – gerai apgalvoti pažadai, kad rinkos jėgos bus „prisijaukintos“ ar „socializuotos“.
Neturiu iliuzijų, kad dėl šių pamokų pasiekėme sutarimą kairėje. Kai kurios ir toliau koncentruojasi į tai, kaip elito planavimas gali būti veiksmingesnis ir įtraukti daugiau vartotojų indėlio. Nors tai, be jokios abejonės, tiesa, deja, jame nepaisoma esminio dalyko: elito vykdomas planavimas geriausiu atveju sustiprina darbuotojų ir vartotojų apatiją, o blogiausiu atveju išsigimsta į naują klasių sistemą su lydinčiomis privilegijomis. grafikas forumas žmonės nėra tas pats, kas planuoti by žmonių. Tarnauti žmonės nėra tokie patys kaip galia žmonėms. Kita vertus, per pastaruosius tris dešimtmečius daugelis kairiųjų atsitraukė nuo neigiamos centralizuoto planavimo patirties ir buvo linkę į spaudimą dėl to, ką galima apibūdinti tik kaip rinkos manija, per pastaruosius tris dešimtmečius priimti kokią nors rinkos socializmo ar ekolokalizmo versiją. Nors daugelis jų kritikuoja ankstesnius bandymus atlikti visapusišką nacionalinį planavimą, deja, jame taip pat nepaisoma svarbesnio dalyko: rinkos apdovanoja gobšiausius ir antisocialiausius tarp mūsų, o tuo pačiu baudžia tuos, kurie veikia iš solidarumo. Tai naivu tikisi, kad vieni žmonės elgsis socialiai atsakingai, o kiti gali gauti asmeninės naudos, elgdamiesi socialiai neatsakingai – tai reiškia, kad pasisavinami gamybiniai ištekliai, kurie turėtų priklausyti ir būti naudingi visiems, o kiti pasinaudoja rinkos mainais. Taigi, nors kol kas turime padaryti viską, ką galime, kad sutramdytume rinkas, nes rinkos prieštarauja teisingo bendradarbiavimo ekonomikos kūrimui, mes taip pat turime stengtis pakeisti rinkas visiškai kitokiu koordinavimo mechanizmu.
Tikimės, kad vis daugiau kairiųjų išmoks šias esmines pamokas. Tačiau kad ir kokia svarbi būtų ši diskusija, paaiškinti, kodėl elito planavimas, rinkos ir vietos savarankiškumas NĖRA mūsų ieškomi atsakymai, nėra mano tikslas.[I] Kai kairieji išmoksta šias pamokas – ir aš tikiu, kad mes pamažu mokomės, kas bus ne darbas – tai tik padės mums laimėti paskutinį karą, o ne karą, kuris laukia. Kai pagaliau suvoksime, kad elito planavimas, rinkos socializmas ir vietinis savarankiškumas yra nepajėgūs pasiekti istorinių socializmo tikslų, kas beliks? Atsakymas yra „demokratinis planavimas“. Bet kas yra demokratinis planavimas, be įprastos frazės ir maldos?
Toli gražu neaišku, kaip turėtų būti organizuojamas visapusiškas demokratinis planavimas. Tiesą sakant, manau, kad daugelis šiandien demokratinį planavimą propaguojančių kaip geriausią alternatyvą kapitalizmui palaimingai nežino, kad daugelis jų idėjų, kaip tai daryti, yra ydingos. Manau, kad ši intelektinė nesėkmė kyla iš dviejų tradicinių kairiųjų mąstymo apie demokratinį planavimą aklųjų dėmių. Tradicinė socialistinė demokratinio planavimo vizija tebėra akla nuo poreikio suteikti įmonių darbuotojams ir kaimynystėje gyvenantiems vartotojams didelę savarankiškumo laipsnį dėl savo elgesio. Kita vertus, libertarinės socialistinės ir anarchistinės vizijos yra aklos poreikiui kruopščiai suplanuotų procedūrų, kurios padėtų gamintojams ir vartotojams, kurie tam tikrais atžvilgiais turėtų būti savarankiški, bet kitais – ne, planuoti veiklą, kuri yra labai tarpusavyje susijusi ir lygiaverčiai, ir efektyviai. Pomėgis vengti rimtų – nepainioti su ginčytinų – diskusijų apie tai, kokios procedūros geriausiai tinka įvairių kategorijų ekonominiams sprendimams, per ilgai slėpė šias akląsias vietas.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje dauguma socialistų manė, kad nuvertus kapitalizmą skirtingų įmonių darbuotojai ir skirtingų bendruomenių vartotojai be vargo planuos savo veiklą. Bet jei dvidešimtojo amžiaus socializmo istorija gali mus ko nors išmokyti, tai akivaizdu, kad taip nėra. „Asocijuotaisiais gamintojais“ vadinami Marksai neplanavo dėl daugelio priežasčių, kurias svarbu atidžiai išstudijuoti. Tačiau viena iš priežasčių yra ta, kad darbuotojų ir vartotojų grupėms nėra taip lengva planuoti kartu, kaip naiviai manė ankstyvieji socialistai. Pakankamai sunku priimti sprendimus darbuotojų ar kaimynystės taryboje ne tik formaliai demokratiškais, bet ir įtraukiais bei tikrai dalyvaujančiais būdais. Tačiau dar sunkiau parengti procedūras, kurios leistų skirtingoms darbuotojų ir kaimynystės taryboms išlaikyti atitinkamą savarankiškumo laipsnį savo veikloje, o sąžiningai ir efektyviai planuoti savo santykius. Tai ne tik milijonų skirtingų darbo vietų ir rajonų veiklos demokratinis koordinavimas sunku padaryti. Išsiaiškinti kaip tai daryti tokiais būdais, kurie skatina paprastų darbuotojų ir vartotojų dalyvavimą ir veda į sąžiningus bei veiksmingus planus, taip pat nėra menka intelektuali užduotis. Viena didžiausių XX amžiaus socializmo intelektualinių nesėkmių buvo ta, kad jis paliko dvidešimt pirmojo amžiaus socialistams labai mažai idėjų, kaip padėti darbuotojų ir vartotojų grupėms patiems derinti savo veiklą – sąžiningai, efektyviai ir demokratiškai.
Tai, ką reiškia ir apima demokratinis planavimas, vis dar yra tolima daugumos pasaulio šalių darbotvarkėse – nors ir ne taip tolima, kaip tikėjau prieš dvejus metus. Tačiau apsispręsti, kaip organizuoti demokratinį planavimą, šiandien yra nepaprastai svarbu Venesueloje, o netrukus gali būti ir keliose kitose Lotynų Amerikos šalyse. Prieš dešimt metų socialistai Venesueloje žengė nauju keliu ir daug nuveikė. Demokratijos normų buvo skrupulingai laikomasi, pagrindinėms politinėms iniciatyvoms niekada netrūko liaudies mandato, buvo sukurti naujos rūšies socialistinės ekonomikos blokai. Švietimo misijos, kaimynystės sveikatos klinikos, žmonių maisto parduotuvės, darbuotojų kooperatyvai, dalyvaujamojo biudžeto sudarymas, savivaldybių asamblėjos, endogeninės plėtros branduoliai ir bendruomenės tarybos kartu sudaro tai, ką venesueliečiai vadina savo „socialine ekonomika“. Tačiau Bolivaro revoliucionieriai dar turi apsispręsti, kaip derinti t
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti