Susidūrę su galimu abiejų įsiveržimu Britanija ir Vokietija 1940 m. ir pasiryžęs likti neutralus, Airijos vyriausybė Dubline paprašė vieno iš aukštųjų ministrų parengti memorandumą, kaip apsisaugoti nuo Antrojo pasaulinio karo. „Neutralumas yra riboto karo forma“, – buvo iškalbingas, bet niūrus jo atsakymas.
Šios Libaniečiai sutiktų. Septynerius metus jie maldauja, meldžiasi ir diskutavo, kad neatsidurtų nuo šalia vykstančio Sirijos karo, nekreiptų dėmesio į Izraelio grasinimus, Sirijos seserų glėbį, Amerikos perspėjimus, Rusijos maldas ir Irano niekšybes. Spėju, kad reikia būti ypatingai gabiems žmonėms, kad įpareigojamai – žaviai, paprastai, drąsiai, niūriai, pavargusiai – šypsotis aplinkui ir išsisukti.
„Kai Libanas mėnesį laiko be vyriausybės, žinai, kad kalti libaniečiai“, – šią savaitę prie kavos Beirute man paskelbė draugas. "Kai Libanas tris mėnesius yra be vyriausybės, žinote, kad tai yra užsieniečiai". Žinoma, armijos per Libaną klajojo tūkstančius metų, tačiau dabartiniai jo piršliai atvyksta beveik kasdien. Libaniečius apglėbia naujai laimėjusi Sirija, grasinama Izraelio, perspėja amerikiečiai, glosto rusai ir garantuoja amžiną meilę iraniečių, kurie moka ir apginkluoja Libano Hezbollah milicija. Ir visa tai su 80 milijardų dolerių valstybės skola, 1.5 milijono pabėgėlių iš Sirijos ir elektros energijos tiekimo nutraukimo – kiekvieną dieną be išimties – nuo 1975 m.
Tai pamoka, kaip būti mažam, išlikti saugiam ir gyventi baimėje. Laikinasis Saado Hariri ministrų kabinetas – iš tikrųjų priešrinkiminė Libano vyriausybė ir kita vyriausybė susijungė į vieną, kiekvienas ministras buvo išrinktas pagal varginantį šalies musulmonų ir krikščionių sektantizmo sistemą – laikėsi „atsiribojimo“ nuo regioninių konfliktų politikos. „Atsiskyrimas“ yra neutralumo versija, kurioje beveik visi – nuo amerikiečių iki iraniečių ir ES – apsimeta, kad Libaną vienija abipusė meilė ir kur kas daugiau naudos, nei sugriautas 1975–1990 m. pilietinio karo kartojimo metu. Žinoma, ES švaisto pinigus bankrutavusiam libaniečiui, nes nenori, kad į Europą plūstų dar daugiau pabėgėlių.
Tiesą sakant, Libano neutralumas taip pat apsaugo jį nuo jo paties. Sunitai gauna didžiulį finansavimą iš Saudo Arabijos, kurie nekenčia iraniečių, „Hezbollah“ ir juos remiančių Libano šiitų. Libano sunitų ministras pirmininkas Saad Hariri myli Saudo Arabiją – tiksliau, turi mylėti Saudo Arabiją, nes jie palaiko jo premjerą ir todėl, kad jis turi Saudo Arabijos pilietybę, o Saudo Arabija tiki, kad jis įvykdys jų įsakymą. Skaitytojai gali prisiminti džentelmenišką pagrobimą Hariri Rijade praėjusiais metais ir jo vaiduokliškas pasikartojimas prieš Saudo Arabijos televiziją, siekiant „atsisakyti“ Libano premjero posto, kol prezidentas Macronas išgelbėjo jį iš sosto įpėdinio princo Mohammado bin Salmano gniaužtų ir nukėlė į Paryžių, kur jis paslaptingai atnaujino Libano premjero postą. Hariri, turėdamas eklektišką pasą, taip pat yra Prancūzijos pilietis.
Libano krikščionys, kaip visada, yra susiskaldę – prezidentas Michelis Aounas tebėra Assado draugas, likusieji baiminasi kitos Sirijos „kišimosi“ į Libaną, o „Hezbollah“ teigia, kad jei Izraelis smogs Iranui, karas tarp šiitų kovotojų ir Izraelio vėl prasidės pietuose. Libanas. Izraelis nuolat grasina „Hezbollah“ – „Hezbollah“ džiaugsmui – ir Libanui. Walido Jumblatto drūzai vis dar laukia Assado sunaikinimo. Pabandyk tau visa tai paaiškinti Donald Trump. Galų gale, tik prieš metus taškuotasis JAV prezidentas gyrė Hariri už tai, kad jis yra „priekinėje kovos su Hezbollah linijoje“ – nelaimingai nežinodamas, kad vargšas senasis Hariri Libano ministrų kabinete sėdi šalia Hezbollah ministrų.
Todėl amerikiečiai (ir Saudo Arabija) nuolat ir nenaudingai ragina Libaną, kad šiitų Hezbollah turi būti nuginkluotas / išformuotas / sujungtas su Libano kariuomene, nes juos ginkluoja Iranas (viso blogio šaltinis), Izraelio priešas. (viso gėrio šriftas) ir sąjungininkas Sirija (kurio lyderį amerikiečiai teoriškai vis dar nori nuversti kaip viso cheminio karo šriftą) – siųsdami ginklus Libano armijai. Be to, joks Libano kareivis – mažiausiai šiitų – nesiruošia pulti savo brolių ir seserų šiitų Pietų Libane amerikiečių, Saudo Arabijos ar izraeliečių labui.
Taigi amerikiečių parama vis ateina iki tam tikro taško; vos prieš du mėnesius Libano armijos vadas generolas Josephas Aounas buvo Vašingtone aptarti „kovos su terorizmu bendradarbiavimo“ – tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai jo kariai ir „Hezbollah“ („teroristai“, pasak JAV valstybės departamento) kartu padėjo išstumti islamistus iš šalies. Ersal kišenė šiaurės rytų Libane. Amerikiečiai davė Libano armijai keturis lengvuosius atakos lėktuvus A-29 Super Tucano, pakankamai galingus, kad galėtų apšaudyti Isis, pakankamai silpnus, kad nekeltų grėsmės Izraeliui. JAV karinė pagalba Libanui siekia šiek tiek varganus 70 mln. USD per metus – palyginkite su 47 mlrd. USD per 40 metų su Egipto kariuomene, kuri net negali numalšinti dabartinio Isis sukilimo Sinajuje. Ir JAV ginklai nustos atgabenti į Beirutą, amerikiečiai aiškiai pasakė, tą akimirką, kai libaniečiai susigundys Irano pasiūlymais.
Iraniečiai su savo žlungančia rialo ekonomika pasiūlė Beirutas dar daugiau grynųjų – iš kur, tiksliai nežinome – nei amerikiečiai, kartu su ginklais, pagalba žemės ūkiui ir pramonei. Po naujų Irano karinių ir gynybos susitarimų su Sirija ir „produktyvaus vaidmens“, kurį jis atliks pokario atstatyme Sirijoje – Irano gynybos ministro Amiro Hatami žodžiai – jau nekalbant apie Sirijos karinių objektų, oro bazių, mokyklų ir ligoninių atstatymą. (palyginus, šis sąrašas yra Maršalo plano proporcijų) tikrai turi būti lėšų ir fantazijos susiliejimas. Nepagalvotumėte, kad šią savaitę buvo atleistas Irano ekonomikos ministras. Savaime suprantama, rusai nori, kad jie prisidėtų prie Sirijos atstatymo – taip pat ir libaniečiai, galima pridurti, – bet Libane rusai turi komandą, siūlančią priimti dešimtis tūkstančių Sirijos pabėgėlių namo, užtikrindami saugumą.
Tai gera žinia prezidentui Aoun ir jo užsienio reikalų ministrui Gebranui Bassilui (kuris yra Aouno žentas), norintiems atsikratyti Sirijos pabėgėlių stovyklų visame Libane ir padėti atkurti Sirijos „normalizaciją“. Tačiau buvo daug prieštaravimų iš europiečių ir JT, kurie turės įsitraukti ir nori užtikrinti, kad pabėgėliai nepatektų į kalėjimą tą akimirką, kai jie kirs sieną, ir labiau už viską nori išvengti „normalizavimo“. “ pokario Sirijos valdant Assadui.
Tuo tarpu sirai nori atnaujinti savo buvusius „seseriškus“ santykius su Libanu ir nekantrauja, kai libaniečiai, ypač Hariri, priešinasi. Sirija, turinti didžiulius elektros energijos tiekimo nutraukimus, jau siūlo elektros energiją Libanui, o libaniečiai apsidžiaugė išgirdę, kad Sirijos vyriausybė ką tik perėmė Sirijos ir Jordanijos pasienio posto Nasibe kontrolę. Tai tikrai vėl atvertų vienintelį sausumos tranzito kelią Libano eksportui į Jordaniją ir Persijos įlanką.
Bet buvo laimikis. Sirijos ambasadorius Beirute Ali Abdul Karim Ali šią savaitę išsakė tinkamą Baatistišką pastabą. „Dabar priešai ieško būdų, kaip atidėti savo pasididžiavimą, taigi“, – čia jis turėjo omenyje Libaną, – „o kaip su broliška šalimi, kurios visos sausumos sienos yra su Sirija, be okupuotos Palestinos? Palestinai skaitykite Izraelį. Ir Ali pridūrė: „Sirijai, žinoma, reikia Libano, bet Libanui jo reikia labiau“. Tada pasirodė pranešimai – nepatvirtinti, bet keliantys nerimą Saudo Arabiją palaikančią Hariri stovyklą – kad nors grįžtantys pabėgėliai galėjo kirsti Nasibo pasienio postą, Libano sunkvežimiai, gabenantys šalies vaisių ir daržovių eksportą, dar nebuvo atviri. „Šantamažas“, - riaumojo Hariris. Dar labiau libaniečius glumino nuotrauka, kurioje prie Nasibo sienos pavaizduota Rusijos karo policija ir Sirijos kariai.
Taigi, jei Libanui Sirijos reikia labiau nei Sirijai Libano, manau, kad Libanui Amerikos reikia labiau nei Amerikai Libano, bet Iranui Libano reikia labiau nei Libanui Irano. O Saudo Arabijai reikia Libano, nes jie gali panaudoti Hariri kaip sunnizmo figūrą prieš Shia Hezbollah/Sirijos ašį ir taip pakenkti šiitų Iranui. Ir libaniečiams, turintiems 80 milijardų dolerių skolą – ironiška, Hariri nužudyto tėvo Rafiko politikos rezultatas – reikalingi Saudo Arabijai. Rusai? Be abejo, jų laivynui plaukiant bangomis prie Sirijos pakrantės miesto Tartuso, jiems niekas nereikalingas. Galbūt tas Airijos ministras – Frankas Aikenas, Airijos nepriklausomybės karo ir Airijos pilietinio karo veteranas – 1940 m. buvo teisus. Neutralumas yra riboto karo forma.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti
1 komentaras
Mažasis Libanas. 7 milijonai gyventojų, daugiau nei 2 milijonai pabėgėlių! Ir tai gali būti tik konflikto Sirijoje pasekmė. Kaip tai gali būti? JAV kovoja su pabėgėliais, vaidina didelį vaidmenį auginant pabėgėlius Artimuosiuose Rytuose ir kitur!
Koks pasaulis. Libaną supratau geriau, nes Robertas Fiskas ten gyvena ir apie Artimuosius Rytus rašė jau 5 dešimtmečius. Libanas yra vienas iš kelių „kanarėlių kasykloje“, apie kurį turime žinoti daugiau.
Dar tiek daug ką pasakyti…