Pirmiausia amerikiečiai vakar nužudė „al-Jazeera“ korespondentą ir sužeidė jo operatorių. Tada per keturias valandas jie užpuolė „Reuters“ televizijos biurą Bagdade, nužudydami vieną jo operatorių ir Ispanijos „Tele 5“ kanalo operatorių bei sužeisdami dar keturis „Reuters“ personalo narius.
Ar buvo galima patikėti, kad tai nelaimingas atsitikimas? O gal tinkamas žodis šioms žudynėms – pirmasis su reaktyviniu lėktuvu, antrasis su tanku M1A1 Abrams – buvo žmogžudystė? Tai, žinoma, nebuvo pirmieji žurnalistai, žuvę per angloamerikiečių invaziją į Iraką. Terry Lloyd iš ITV Pietų Irake nušovė amerikiečių kariai, kurie, matyt, supainiojo jo automobilį su irakietiška transporto priemone. Jo įgula vis dar dingusi. Michaelas Kelly iš „The Washington Post“ tragiškai nuskendo kanale. Kurdistane žuvo du žurnalistai. Du žurnalistai – vokietis ir ispanas – žuvo pirmadienio vakarą JAV bazėje Bagdade kartu su dviem amerikiečiais, tarp jų sprogus Irako raketai.
Ir mes neturėtume pamiršti Irako civilių, kuriuos šimtai žudo ir suluošina ir kurie – skirtingai nei jų žurnalistai svečiai – negali išeiti iš karo ir skristi namo. Taigi vakar dienos faktai turėtų kalbėti patys už save. Deja, amerikiečiams tai atrodo kaip žmogžudystė.
JAV lėktuvas vakar 7.45 val. vietos laiku pasuko į raketos al-Jazeera biurą Tigro pakrantėje. Televizijos stoties vyriausiasis korespondentas Bagdade Tariqas Ayoubas, jordanietis palestinietis, buvo ant stogo kartu su savo antruoju operatoriumi, irakiečiu Zuheiru, pranešdamas apie įtemptą mūšį prie biuro tarp Amerikos ir Irako karių. Pono Ayoubo kolega Maheris Abdullah vėliau prisiminė, kad abu vyrai matė, kaip lėktuvas paleido raketą, kai ji skriejo link jų pastato, esančio netoli Džumhurijos tilto, ant kurio ką tik pasirodė du amerikiečių tankai.
„Ekrane vyko mūšis, matėme skrendančias kulkas, o tada išgirdome orlaivį“, – sakė ponas Abdullah.
„Lėktuvas skrido taip žemai, kad mes, esantys apačioje, manėme, kad jis nusileis ant stogo – štai kaip arti jis buvo. Iš tikrųjų girdėjome, kaip paleidžiama raketa. Tai buvo tiesioginis smūgis – raketa iš tikrųjų sprogo prieš mūsų elektros generatorių. Tarikas mirė beveik iš karto. Zuheiras buvo sužeistas.
Dabar apie Amerikos problemas aiškinant šią mažą sagą. Dar 2001 metais JAV paleido sparnuotąją raketą į al-Jazeera biurą Kabule – iš kurios Osamos bin Ladeno juostos buvo transliuojamos visame pasaulyje. Niekada nebuvo paaiškinta dėl šio nepaprasto išpuolio naktį prieš miesto „išvadavimą“; Kabulo korespondentas Taiseer Alouni nebuvo sužeistas. Dėl keisto žurnalistikos sutapimo ponas Alouni vakar buvo Bagdado biure, kad atlaikytų antrąją JAV karinių pajėgų ataką prieš al-Jazeera.
Tačiau kur kas labiau nerimą kelia tai, kad „al-Jazeera“ tinklas – laisviausia arabų televizijos stotis, sukėlusi tiek amerikiečių, tiek Irako valdžios įniršį dėl savo tiesioginės transliacijos apie karą – perdavė Pentagonui. prieš du mėnesius savo biuro Bagdade koordinates ir gavo patikinimą, kad biuras nebus užpultas.
Tada pirmadienį JAV Valstybės departamento atstovas Dohoje, arabų kilmės amerikietis Nabilas Khouri, apsilankė „al Jazeera“ biuruose mieste ir, pasak šaltinio per Kataro palydovinį kanalą, pakartojo Pentagono patikinimus. Per 24 valandas amerikiečiai paleido savo raketą į Bagdado biurą.
Kitas „Reuters“ išpuolis įvyko prieš pat vidurdienį, kai ant Džamhurijos tilto tankas „Abrams“ staiga nukreipė savo ginklo vamzdį į Palestinos viešbutį, kuriame yra apsistoję daugiau nei 200 užsienio žurnalistų, kurie nušviečia karą iš Irako pusės. „Sky Television“ atstovas Davidas Chateris pastebėjo, kad statinė juda. Prancūzijos televizijos kanalas „France 3“ turėjo įgulą kaimyniniame kambaryje ir nufilmavo tanką ant tilto. Juostoje matomas ugnies burbulas, kylantis iš statinės, detonacijos garsas ir dažų gabalai, krintantys pro kamerą, kai ji vibruoja nuo smūgio.
Reuters biure 15 aukšte sviedinys sprogo tarp darbuotojų. Jame buvo mirtinai sužeistas ukrainietis operatorius Tarasas Protsyukas, kuris taip pat filmavo tankus, ir sunkiai sužeistas kitas personalo narys Paulas Pasquale'as iš Didžiosios Britanijos ir dar du žurnalistai, įskaitant „Reuters“ libanietę ir palestinietę reporterę Samia Nakhoul. Kitame aukšte buvo sunkiai sužalotas „Tele 5“ operatorius Jose Couso. Netrukus po to P. Prociukas mirė. Jo fotoaparatas ir jo trikojis buvo palikti įgulos krauju užlietame biure. M. Couso buvo amputuota koja, tačiau praėjus pusvalandžiui po operacijos jis mirė.
Amerikiečiai atsakė tuo, ką visi įrodymai įrodo esąs tiesioginis melas. JAV 3-iosios pėstininkų divizijos generolas Bufordas Blountas, kurio tankai buvo ant tilto, paskelbė, kad jo transporto priemones palestiniečių viešbutyje apšaudė snaiperiai iš raketų ir šautuvų, kad jo tankas paleido vieną šūvį į viešbutį. ir kad tada šaudymas nutrūko. Tačiau generolo teiginys buvo neteisingas.
Važiavau keliu tarp tankų ir viešbučio tuo metu, kai buvo paleistas sviedinys – ir negirdėjau šūvių. Prancūzų atakos vaizdajuostė trunka ilgiau nei keturias minutes ir užfiksuoja visišką tylą prieš iššaudant tanko ginkluotę. O snaiperių pastate nebuvo. Iš tiesų, dešimtys ten gyvenančių žurnalistų ir įgulų, įskaitant mane, stebėjo kaip vanagai, siekdami užtikrinti, kad jokie ginkluoti vyrai niekada nenaudotų viešbučio kaip puolimo taško.
Reikia pridurti, kad tai tas pats generolas Blountas, kuris prieš kiek daugiau nei mėnesį gyrėsi, kad jo įgulos naudos nusodrintojo urano amuniciją – tokią, kokią daugelis mano esant atsakingą už vėžinių susirgimų sprogimą po 1991 m. Persijos įlankos karo – savo tankuose. Jei generolas Blountas aiškiai pasako, kad „Reuters“ filmavimo grupė kažkaip dalyvavo šaudant į amerikiečius, klastingą pareiškimą paverčia šmeižiku.
Vėlgi, turėtume prisiminti, kad trys žuvę ir penki sužeisti žurnalistai nėra žudynės – jau nekalbant apie šimtų civilių, kuriuos suluošino invazijos pajėgos, lygiavertiškumas. Ir tiesa, kurią reikia atsiminti, kad Irako režimas per daugelį metų nužudė keletą savo žurnalistų, kuriuose gyveno dešimtys tūkstančių savo žmonių. Tačiau vakar pasirodė kažkas labai pavojingo. Generolo Blounto paaiškinimas buvo toks, kokį naudojo izraeliečiai, nužudę nekaltuosius. Ar todėl mes, žurnalistai, turime pasimokyti iš viso to? Ar yra koks nors Amerikos kariuomenės elementas, kuris neapkęs spaudos ir nori išstumti Bagdade įsikūrusius žurnalistus, kad pakenktų tiems, kuriuos mūsų vidaus reikalų ministras Davidas Blunketas piktybiškai teigė dirbantis „už priešo linijų“. Ar gali būti, kad šis teiginys – kad tarptautiniai korespondentai iš tikrųjų bendradarbiauja su J. Blunketto priešu (dauguma britų niekada nepalaikė šio karo) – virsta tam tikru mirties nuosprendžiu?
Aš pažinojau poną Ayoubą. Per karą transliavau nuo stogo, ant kurio jis mirė. Tada aš jam pasakiau, koks lengvas taikinys taptų jo biuru Bagdade, jei amerikiečiai norėtų sunaikinti jo aprėptį – visame arabų pasaulyje – apie civilių bombardavimo aukas. Ponas Prociukas iš Reuters dažnai su manimi naudojosi Palestinos viešbučio liftu. 42 metų Samia Nakhoul buvo draugė ir kolegė nuo 1975–90 m. Libano pilietinio karo. Ji yra ištekėjusi už Financial Times korespondento Davido Gardnerio.
Vakar po pietų ji gulėjo pasruvusi krauju Bagdado ligoninėje. Ir generolas Blountas išdrįso suprasti, kad ši nekalta moteris ir jos drąsūs kolegos buvo snaiperiai. Įdomu, ką tai mums sako apie karą Irake?
Daugiau Roberto Fisko straipsnių apie Iraką rasite adresu http://www.zmag.org/CrisesCurEvts/Iraq/robert_fisk.htm
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti