Esu vienas iš tūkstančių, pasirašiusių Keno Loacho kovo mėn. paskelbtą Kairiosios vienybės kreipimąsi dėl naujos kairiųjų partijos steigimo. Taip padariau, nes manau, kad nuolatinis veiksmingos kairiosios alternatyvos leiboristui nebuvimas stabdo mūsų pasipriešinimą taupymui, rasizmui, karui ir aplinkos blogėjimui.
Kairiajai vienybei abejojančiųjų netrūksta. Yra daug tokių, kurie apskritai atmeta rinkimų politiką, o kiti lieka įsipareigoję dirbti Darbo partijoje. Ir ne keli, kurie tiesiog abejoja kairiųjų gebėjimu atlaikyti iššūkį.
Man atspirties taškas yra franšizė, iškovota per kartų kovas valdančiosios klasės opozicijos dantimis. Visuotinė rinkimų teisė niekada nebuvo gera geranoriškos valdžios dovana; kapitalas visada siekė prisijaukinti ir valdyti visuomenės valią. Mūsų dienomis didžiausias sostinės politinis triumfas buvo socialdemokratinių partijų (visoje Europoje ir už jos ribų) atsivertimas į neoliberalų sutarimą. Šis centro kairės persitvarkymas yra istorinis reiškinys, neatsiejamas nuo kitų įvykių: sąjungos galios nuosmukio; žiniasklaidos prisotinimas, darbo jėgos ir darbo vietos pokyčiai, o bene labiausiai paplitęs tikėjimo praradimas alternatyvos galimybe.
Politinis neoliberalizmo eros bruožas yra drastiškas franšizės ištuštinimas. Kai ekonominę politiką diktuoja kapitalas, „politika“ tampa šešėlių žaidimu, žiniasklaidos spektakliu, skirtu atomazuotai visuomenei. Jei tie, kurie kovojo dėl franšizės, mus pamatytų dabar, jie būtų šokiruoti, kaip buvo pažeminta teisė, kurią jie taip aukštai vertino ir dėl kurios jie tiek daug aukojosi.
Jokio darbo „susigrąžinimo“.
Tai yra leiboristų evoliucijos kontekstas, kuris nėra nei laikinas, nei paviršutiniškas. 20 metų (1980–2000 m.) buvau Darbo partijos narys ir didžiąją laiko dalį – intensyviai aktyvus. Nesigailiu, bet mano patirtis verčia manyti, kad jau seniai praėjome etape, kai vakarėlis galėjo būti „atgautas“. Žingsnis po žingsnio buvo perteikiama jo struktūra, ideologija ir personalas. Tai buvo laipsniškas procesas, dėl kurio įvyko kokybinis pokytis.
Prieš 1997 m. įrodinėjau, kad leiboristų kairieji vėl išryškės kaip jėga, kai ilgai laukta leiboristų vyriausybė nepateisins lūkesčių; tada galėtume daryti didelį spaudimą tai vyriausybei iš kairės. Taip neatsitiko. Ne per 13 metų Naujojo darbo supuvimo. Nėra jokios priežasties manyti, kad kitą kartą bus kitaip.
Darbo aktyvistai teigia, kad nėra realios alternatyvos ilgam darbui partijoje. Tačiau dabar tai yra projektas be prognozuojamo rezultato arba pastebimo progreso mato, nesvarbu, kiek ilgai trunka. Tuo tarpu kairioji alternatyva lieka neįgarsinta, tikrieji pasirinkimai nekeliami, franšizė darosi vis tuštesnė, o demokratija išsunkta turinio. Iš to laimi tik mūsų valdovai.
Man nėra jokios alternatyvos ilgam kitokiam žygiui: naujų kairiųjų rinkimų pajėgų, papildančių paprastų judėjimų ir kampanijų, sukūrimas. Kuo ilgiau atidėliosime šios užduoties vykdymą, tuo didesnės išlaidos – neatstovajamiesiems ir pačiai demokratijai.
Nesant kairiosios alternatyvos, UKIP traukia pagrindinę kryptį. Mitai apie imigraciją, gerovę, mokesčius, terorą neginčijami. Kiti visuotiniai rinkimai (bent jau Anglijoje) bus pantomiminė konkurencija tarp trijų partijų, iš esmės pasiryžusių fiskaliniam taupymui, privatizavimui, gerovės „reformai“, imigracijos apribojimams ir imperinei užsienio politikai. Būsime pamaloninti pavargusiomis keiksmažodžių paieškomis, garso įkandimų tikrinimu, mygtukų paspaudimu ir šuns švilpimu. Tuo tarpu slegiančios realybės lieka nepripažintos, gyvybiškai svarbūs klausimai – neužduodami. Apie bepiločius orlaivius, ardymą ar slaptosios valstybės stebėjimą bus pasakyta mažai arba nieko.
Susilaikymas ne atsakymas
Vienas atsakymas yra susilaikyti nuo viso proceso, o dideli kiekiai tai padarys. Problema ta, kad rinkimų proceso atmetimas kaip tuščias šaradas – elito akyse – neatskiriamas nuo visų formų politinio įsitraukimo. Susilaikymas yra žinia, kuria gali gyventi mūsų valdantieji.
Rinkimų organizacijai, kuri yra tik rinkimų organizacija, tik balsų ieškotoja, niekada nepavyks užpildyti spragos kairėje nuo Darbo partijos. Ji turi būti aktyvi plataus socialinio judėjimo dalis. Tuo pačiu metu, nesant rinkimų alternatyvos, socialiniams judėjimams trūksta gyvybiškai svarbių svertų. Lotynų Amerikoje socialiniai judėjimai rado arba sukūrė politines priemones varžytis ir laimėti rinkimus, o vėliau suformavo vyriausybes, kurios laužė neoliberalų sutarimą, siekdamos realiai pagerinti milijonų žmonių gyvenimą.
Ar tikrai šioje šalyje egzistuoja radikalių pokyčių scenarijus, kuriame rinkimų procesas nevaidins lemiamo vaidmens? Tai arena, kurios negalima apeiti.
Žaliųjų partijos šalininkai sakys, kad jau yra kairioji alternatyva ir nereikia sugalvoti kitos. Caroline Lucas turi pavyzdingą rekordą Bendruomenėje ir už jos ribų, todėl visi kairieji turėtų ją palaikyti. Tačiau žaliųjų viduje tebėra gili įtampa, kai kurios iš jų atsispindi jų nevienodoje vietinėje valdžioje. Žaliosios partijos Europoje iš esmės evoliucionavo dešiniųjų link; valdžioje jie palaikė tai, kas nepalaikoma, įskaitant viešųjų išlaidų mažinimą ir NATO Afganistano karą. Dėl šių ir kitų priežasčių mažai tikėtina, kad čia esanti Žaliųjų partija kada nors išaugs į mums reikalingą aiškią kairiąją alternatyvą.
Ar kairiesiems pavyks pasiekti naujosios partijos vardu pažadėtą „Vienybę“? Praeities nesėkmės (Socialistų aljansas, pagarba) suteikia pagrindo abejoti. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kitos pastangos žlugs (kitose šalyse jos pasisekė nevienodu mastu). Kyla klausimas, ar galime pasimokyti iš klaidų ir pereiti prie ydingų, pažįstamų modelių.
Puikiai žinau, koks bauginantis yra šis iššūkis. Norėčiau, kad galėčiau įtikinti save, kad visos užduoties buvo galima išvengti. Bet aš negaliu. Tęstinės ir didėjančios sąnaudos, kai nėra perspektyvios rinkimų priemonės, yra per didelės.
Objektyvios kliūtys yra pakankamai nepatogios: „pirmo praeities“ sistema, žiniasklaidos atskirtis, išteklių trūkumas ir vardo atpažinimas. Tačiau iš tiesų reikalaujama spręsti subjektyvias problemas: populiarų depolitizavimą, netikėjimą kolektyviniais veiksmais, giliai įsišaknijusį neoliberalizmą, kuris, nepaisant nuosmukio, vis dar maskuojamas kaip „sveikas protas“. Man šios kliūtys taip pat yra priežastys, kodėl turime imtis užduoties.
Pamatų klojimas
Visų pirma, prioritetas yra padėti pamatus organizacijai, kuri gali būti svetingi namai tiems, kurie buvo išstumti dėl trijų šalių sutarimo. Anksti kairioji vienybė priėmė gyvybiškai svarbų sprendimą būti atskirų narių organizacija, neprisijungusia prie grupinių ryšių. Tai vienintelis būdas užtikrinti tikrą balsą ir vienodą dalyvavimą daugeliui žmonių, kurie nepriklauso grupei.
Kairioji vienybė turi ryškiai kontrastuoti su pagrindinėmis partijomis ne tik savo politika ir siekiais, bet ir politikos praktikavimo būdu.
Naujoje partijoje, kurią noriu matyti ir kurios narys noriu būti, demokratija nebus priešprieša efektyvumui, o pliuralizmas – vienybei veikloje. Diskusija bus neribota ir nuolatinė, joje galės dalyvauti visi nariai. Tai bus vieta, kur mokysimės vieni iš kitų, kartu ir nuolat plėtodami savo politinę alternatyvą. Vieta, kur nariai gali apibrėžti savo politiką, neprisijungti prie jau egzistuojančios minties mokyklos.
Tikiuosi būti kairiosios vienybės dalimi, kuri energingai kovoja dėl potencialiai populiarių (bet nereikšmingų) reikalavimų, tokių kaip PFI skolos panaikinimas (kartu sumažinant finansinę NHS naštą) ir tuo pat metu užima principingas pozicijas. daugiau „nepopuliarių“ klausimų, įskaitant imigraciją ir seksualumą.
Noriu būti partijos, kurios prioritetas visada yra solidarumas su tais, kurie kovoja su priespauda, narys, kuri gali šias kovas perkelti į platesnį kontekstą, sujungdama pasipriešinimą taupymui, rasizmui, karui ir aplinkos blogėjimui. Vakarėlis, kuris atsisako žargono ir ieško veiksmingų būdų bendrauti su daugybe žmonių. Tai sprendžia „atstovavimo krizę“, iš naujo apibrėždama, ką reiškia reprezentacija, laikui bėgant sukuriant savęs reprezentavimo priemonę.
Tu gali sakyti, kad aš Svajoklis, bet aš nesu vienintelis…
Išmatuojama sėkmė per trumpą laiką bus sunkiai pasiekiama. Reikės kantrybės. Kantrybė, kurią veda nuolat degantis nekantrumas mūsų siauram politiniam spektrui ir jo keliamiems baisumams.
„Left Unity“ steigiamoji konferencija vyks Londone lapkričio 30 d. Matyti www.leftunity.org
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti