Vakar vakare nuėjau į Toronto atidarymo peržiūrą Amu filmas. Tai buvo malonu, nes režisierius Shonali Bose ir prodiuseris vėliau dalyvavo klausimų ir atsakymų klausimais. Iš tikrųjų tai labai protingas politinis filmas, nes jis yra labai stiprus ir sąžiningas kaip filmas, o politika visai nesugalvota. Iš tikrųjų yra priešingai: politika perteikiama per labai žmogišką istoriją, kuri taip pat yra labai politinė istorija.
Neįsigilinsiu į siužetą ir jo nesugadinsiu, nes tai įtemptas filmas ir detektyvas. Tačiau tai yra gera vieta kalbėti apie šio politinio filmo politiką.
Tai detektyvinė istorija, kurioje detektyvai – pora jaunuolių. Jokia valstybės remiama policija čia nesudarinėja istorijos, ir tai logiška, nes nusikaltėlis yra valstybė. Politiniai įvykiai, kuriuos veikėjai nagrinėja po dešimtmečių, yra pogromai prieš sikhus, įvykę Naujajame Delyje 1984 m. po Indiros Gandhi nužudymo. Filmas yra kaltinimas valstybei, nes įvykę pogromai negalėjo įvykti be aktyvios valstybės organizacijos. Politikai teikė rinkimų sąrašus ir organizavo minias, kad ištrauktų sikhus iš savo namų ir juos nužudytų. Policija stovėjo šalia nužudymo arba dalyvavo joje. Ir po dešimtmečių teisingumo nebuvo. Vietoj to, žudikai ir organizatoriai vaikšto nebaudžiami po to, kai žuvo tūkstančiai žmonių.
Bose supranta, kad nebaudžiamumas yra žiaurumo pasikartojimo receptas. Ir labai panašus valstybės organizuojamo teroro ir žudynių modelis įvyko Mumbajuje 1992–1993 m., kai induistų dešiniosios partijos aktyvistai sunaikino Babri mečetę Ayodhya mieste. Riaušės Mumbajuje pakeitė miesto demografiją ir sukūrė pagrindą sprogdinimams bei žiauriam gaujų smurtui, kuris tęsiasi ir šiandien. Suketu Mehta knyga apie Mumbajų „Maksimalus miestas“.
Tai pasikartojo Gudžarate 2002 m. vasarį, vos prieš penkerius metus, prasidėjus traukinio padegimui ir pasibaigus kelių tūkstančių žmonių žudynių serija. Vienas iš labiausiai siaubingų kada nors parašytų politinių esė yra Arundhati Roy straipsnis apie šį Gudžarato pogromą. Bose tai vėlgi sumaniai ir subtiliai nurodo Amu.
Bose nepalieka jokių abejonių, kad šie įvykiai buvo ne „bendruomenės riaušės“ tarp religinių bendruomenių, o valstybės organizuotas terorizmas, aptarnaujantis labai specifines politines darbotvarkes. Ji turi ir kitą žinią – tai žmonių, kurie pasipriešino, slėpė žmones nuo žudikų, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų kitus, drąsos šventė. Šiomis akimirkomis Indijoje siautėjo tokia drąsa, o Bose'o filmas pagerbia kai kuriuos iš tų, kurie ją parodė. Galiausiai, išleisdama filmą, Bose pati bando kovoti su nebaudžiamumu, kad neužmirštume, kas padarė šiuos žiaurumus ir kam jie tarnavo. Indija ir toliau bus iškraipyta tokio smurto, kol nebus įteikta tiesa ir teisingumas. Bose filmas yra žingsnis ta kryptimi, ir ji nesulaukė palankumo iš Indijos valdžios žengdama šį žingsnį. Cenzorai iškirpo jos filmo dalis, o ar žmonės pamatys filmą, ar ne, priklausys nuo paprastų žmonių pastangų. Žiūrėkite, priverskite kitus žiūrėti, aptarkite.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti