"We are ending up with something so watered down there was no need for 12,000 people to gather here in Bali to have a watered-down text. We could have done that by email." 

-Dr. Angus Friday, Chair of the Alliance of Small Island States


In a narrow and formal sense, last month’s Climate Change conference in Bali achieved its objectives. The Kyoto Protocol is due to expire in 2012: the Bali gathering’s purpose was to adopt a roadmap for negotiating a new treaty — and that was done. A new roadmap, called the Bali Action Plan, was adopted unanimously at an overtime session, after the USA withdrew its objections.

Kaip New York Times " pointed out, the dramatic U.S. capitulation really didn’t amount to much: "From the United States the delegates got nothing, except a promise to participate in the forthcoming negotiations." [1]

That’s why the Bali meetings were a failure in any meaningful sense. They didn’t even discuss the Kyoto Protocol’s failure to produce results, failed to recognize the need for rapid action, and above all failed to adopt (or even recommend) any targets for emission reductions. The final resolution might better be called the Bali Neveikimas Planas – geriausiu atveju tai susitarimas diskutuoti toliau, o gal 2009 metais susitarti dėl priemonių, kurios galėtų būti įgyvendintos po 2012 m.

Kaip rašo stebėtojas iš Politikos studijų instituto:

"The Bali ‘action plan’ does almost nothing to ensure that the people most affected by the worst impacts of climate change will receive the resources needed to survive impending climate chaos. This transition plan for replacing the Kyoto Protocol, which is so far being called the "Bali mandate," instead entrenches the power of big business, and the global financial institutions that work on its behalf, without committing any government to tangible emissions reductions." [2]

Išplečiamas CDM

The only concrete measure approved in Bali was a plan to take one of Kyoto‘s worst features — the so-called Clean Development Mechanism — and make it worse. Under CDM, major polluters in the industrialized countries can avoid reducing emissions in their home countries by investing in "clean" projects in the Third World. Morally, this is bizarre — the modern equivalent of paying the medieval church to be forgiven for sins. Worse, the CDM process is often corrupt, providing credits (and profits) for projects that don’t reduce emissions, or that would have been carried out anyway.

The Bali delegates approved a World Bank plan to add deforestation to the list of CDM options. As Simone Lavera, the managing coordinator of Global Forest Coalition, points out:

„Pasaulio banko Miškų anglies dioksido partnerystės priemonė... yra paprastas būdas apsimesti dosnumu ir prisidėti prie atogrąžų miškų išsaugojimo... [Jis] skatina potencialiai nenorinčias besivystančias šalis įtraukti savo miškus į tarptautinę anglies dioksido rinką po 2012 m., suteikiant šalims donorėms prieigą. į daugybę pigių kreditų, padedančių išvengti skausmingo išmetamųjų teršalų mažinimo savo šalyse“. [3]

The World Bank deforestation plan will encourage the enclosure and privatization of forests, overriding indigenous land rights claims and calls for land reform. The indigenous and other poor people who live in and depend on the forests will be pushed out, so that Third World governments and forestry companies can sell credits representing trees that they promise not to cut down.

This plan is clearly another example of the practices condemned by Third World activists in the Durban Declaration of 2004, when they pointed out that CDM projects "appropriate land, water and air already supporting the lives and livelihoods of local communities for new carbon dumps for Northern industries." [4]

Kanados vaidmuo

No one familiar with the Harper government’s record will be surprised that Canada played a particularly appalling role in the Bali talks. Working closely with the USA and Japan, the Canadian delegation did its utmost to eliminate action from the Bali Action Plan. Ottawa‘s alignment with the Bush crew reached absurd proportions: Environment Minister Baird even copied his Washington mentors by holding out to the last minute and then dramatically withdrawing his objections so that the vote could be unanimous.

JAV ir Kanados pozicija „nieko nedaryti“ buvo priešinga politikai, kuri nebuvo daug geresnė. Europos Sąjunga, kuri yra mažiau priklausoma nuo anglies ir naftos nei jos konkurentai Šiaurės Amerikoje, iš pradžių pasiūlė išmetimo tikslus paminėti (ne nuspręsti dėl jų) žemiausioje dalyje, kurią, pasak mokslininkų, labai svarbu. Jie tokius tikslus laiko karališkuoju keliu į netikėtą pelną iš prekybos anglies dioksidu ir švarios plėtros schemų. Skurdžiausi žmonės ir šalys yra spaudžiami priimti vystymosi sprendimus, nulemtus ne jų pačių poreikių, o šiaurėje esančių korporacijų troškimo išvengti išmetamų teršalų mažinimo.

Tačiau kai JAV, Kanados ir Japonijos ašis paprieštaravo, ES greitai kapituliavo ir visas taikinių paminėjimus pakeitė išnašoje į IPCC dokumentą.

The Canadian Youth Climate Coalition sent a delegation of 21 young people to Bali, in the sincere belief that a strong and idealistic lobbying voice would make a difference. One student participant, using the web-name "jodafoe," reported on the experience in the CYCC blog:

"I felt despair because of Canada‘s climate change policy and the behaviour of its delegation, which served as a diplomatic wrecking ball to the process of international collective action. Minister Baird’s flippancy towards the issue was made clear to me when he refused to meet with the Canadian Youth Delegation, or appear at his own side-event to justify our national climate change plan, or when his press secretary told that me that our petition of 60,000 signatures was insubstantial.

„Nesu politikos ekspertas, bet mano pirmasis įsiveržimas į šią sritį toli gražu nebuvo svetingas. tai yra politika, aš nenoriu su ja turėti nieko bendra“ [5]

Reikalinga: kitokia politika

Jodafoe is absolutely correct: if what happened in the conference rooms in Bali defines politics, then climate activists should have nothing to do with it.

But there is another kind of politics, and it too was represented in Bali — not in the official meetings, but in outside events and meetings that used the Bali event as an organizing opportunity and a springboard to action. There were many such activities, but two stand out as particularly important.

Klimato teisingumas dabar! A meeting of 21 organizations that represent affected communities, indigenous peoples, women and peasant farmers, mainly from the Third World, agreed to create Klimato teisingumas dabar! koalicija, siekiant pagerinti komunikaciją ir suaktyvinti veiksmus siekiant užkirsti kelią klimato kaitai ir reaguoti į ją. Jų pradiniame pareiškime daroma išvada:

„Derybų metu turtingos pramoninės šalys darė nepateisinamą spaudimą Pietų šalių vyriausybėms, kad jos įsipareigotų mažinti išmetamų teršalų kiekį. Tuo pat metu jos atsisakė vykdyti savo teisinius ir moralinius įsipareigojimus radikaliai sumažinti emisijas ir remti besivystančias šalis. pastangos sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir prisitaikyti prie klimato kaitos Dar kartą dauguma pasaulio yra priversti mokėti už mažumos perteklius.

"Compared to the outcomes of the official negotiations, the major success of Bali is the momentum that has been built towards creating a diverse, global movement for climate justice.

„Mes tęsime savo kovą ne tik derybose, bet ir vietoje bei gatvėse – klimato teisingumas dabar! [6]

Liaudies protokolas dėl klimato kaitos. Oficialių susitikimų metu, Indonezijos, Filipinų ir Australijos aktyvistai susitiko kitur Balyje, Sumber Klampok mieste, kad parengtų projektą. Liaudies protokolas dėl klimato kaitos, kuriuos jie planuoja panaudoti pasaulinio masto organizavimo ir diskusijų tema ateinančiais metais iki kito didelio JT susitikimo klimato kaitos klausimais, kuris vyks gruodžio mėn. Lenkijoje.

Liaudies protokolo projekte teigiama, kad Kioto protokolas ne tik nesugebėjo sumažinti išmetamų teršalų, bet ir „sumažino atsakomybę ir atskaitomybę už klimato krizę, parduodant energijos išteklius ir tiekimą“.

„Kioto protokolas iš tikrųjų neapima paprastų bendruomenių ir tautų, kurios yra labiausiai paveiktos, ypač pietuose. Jame labai nepaisoma didelės žalos jų pragyvenimui, gerovei ir gerovei. Jame nuosekliai ir nuosekliai nesilaikoma gyvybiškai svarbių dalykų. vystymosi principai, ypač žmonių suverenitetas gamtos išteklių atžvilgiu...

„Klimato kaita turi būti suprantama ne tik kaip aplinkos problema, bet ir kaip socialinio teisingumo klausimas; jos priežastys slypi dabartinėje kapitalistų dominuojamoje globalioje ekonomikoje, kurią iš esmės skatina nenumaldomas privataus pelno ir kaupimo siekis.

Dokumente pateikiamas griežtas reikalavimų sąrašas ir įsipareigojama „remtis galingais judėjimų, skirtų kovoti su klimato kaita, tinklais, kurie atsirado visame pasaulyje“. [7]

Negalime pasakyti, ar kuris nors iš šių projektų sulauks plataus palaikymo, ar atliks pagrindinį vaidmenį kuriant pasaulinį klimato veiksmų judėjimą. Aišku tik tai abu rodo teisinga kryptimi, į kitokią politiką: atokiau nuo užpakalinio lobizmo ir link masinių nuotaikų sutelkimo ir veiksmų prieš visuotinį atšilimą.

Judėjimo prieš klimato kaitą link

Kanada turi vieną prasčiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų rekordų pasaulyje. Jau vien dėl šio fakto šios šalies aktyvistams tenka ypatinga atsakomybė priešintis mūsų pačių vyriausybei, reikalauti, kad ji imtųsi neatidėliotinų veiksmų siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekį namuose ir remti klimato teisingumą šalims ir tautoms, kurioms labiausiai kenkia Kanados kapitalistinis neatsakingumas.

The beginnings of a broad movement against Canada‘s climate change policies can be seen in the wide variety of actions that have taken place across the country in the past year.

  • Eitynes and rallies such as those held on December 8 in cities across Canada.

  • Sit-ins and occupations like the Sharbot Lake action against uranium mining.

  • Mažesni „partizanų teatro“ akcijos, skirtos pritraukti žiniasklaidos dėmesį ir atskleisti tam tikrus piktnaudžiavimo atvejus.

  • Pamokos ir kiti edukaciniai renginiai, pavyzdžiui, tvarumo konferencijos, kurios šią žiemą rengiamos keliuose universitetų miesteliuose.

Dar per anksti pasakyti, kurios protesto formos bus veiksmingiausios kuriant judėjimą. Mūsų pareiga šiandien yra visa širdimi dalyvauti veiksmuose, kai jie vystosi, teikti konkrečią paramą ir mokytis iš besiformuojančio judėjimo patirties.

Nepriklausomas veiksmas – už žmonių darbotvarkę

Panašu, kad 2008 m. vyks federaliniai rinkimai. Klimato kaitos aktyvistai laikysis skirtingų pozicijų – vieni pasisakys už susilaikymą, kiti rems NDP, Žaliųjų partiją ar konkrečius pavienius kandidatus. Tai suteiks daug progų diskusijoms ir diskusijoms, kurios turėtų būti nekantriai sveikinamos. Visą laiką turime pabrėžti būtinybę sukurti nepriklausomą judėjimą, reikalaujantį konkrečių veiksmų iš visų politinių sluoksnių politikų ir partijų.

Kad galėtų veiksmingai susidoroti su politikais ir politikos formuotojais, žaliasis judėjimas turi tobulėti Žmonių darbotvarkė dėl klimato kaitos, a program that stresses both reducing emissions in Canada and advancing climate justice around the world. The specific details of such an agenda need to be worked out collaboratively by a wide range of activists, but the following are some of the demands we might raise.

  • Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ekspertai ragino emisijas sumažinti 25–40 proc. žemiau 1990 lygių by 2020, and 50%-85% by 2050. Regardless of what happens in international negotiations, Canada should vienašališkai priimti ir įgyvendinti tuos tikslus.

  • Emissions-trading plans and carbon-tax schemes are actually highly regressive taxes that mostly fall on poor people. Instead, Canada should impose hard limits on the emissions produced by the largest resource and energy companies.[8]

  • Kaip pabrėžia koalicija „Climate Justice Now“, vienintelis tikrai veiksmingas būdas sumažinti išmetamų teršalų kiekį yra toks palikti iškastinį kurą žemėje. In Canada this means immediately stopping all expansion of the tar sands – and then shutting them down quickly. Greenpeace has rightly called the tar sands the "biggest global warming crime in history." Stopping that crime must be a priority.

  • Karinės išlaidos ir federalinio biudžeto perteklius turėtų būti nedelsiant nukreipti į viešuosius energijos taupymo projektus, tokius kaip masinio tranzito plėtra ir namų bei biurų pastatų modernizavimas. Dervos smėlio darbuotojai ir perskirstyti kariai gali atlikti pagrindinį vaidmenį šiose pastangose.

  • Kanada must recognize its ecological debt to the Third World and to indigenous peoples. Paying that debt means cleaning up the damage that Canada’s capitalists have caused, providing concrete assistance in adapting to climate change, and transferring the resources and technology needed for clean economic development.

The Bali conference failed to adopt effective measures against climate change: a treaty based on the Bali decisions would be worse than Kyoto. But Bali may also be remembered as the beginning point for a revitalized global movement for climate action and climate justice.

 

Ianas Angusas yra redaktorius Klimatas ir kapitalizmas.

 

Nuorodos

 

[1] „Redakcija: nusivylimai dėl klimato“. New York Times ", Gruodžio 17, 2007

[2] Janet Redman. „Įprasto verslo mandatas Balyje“. Dėmesys užsienio politikai, Gruodžio 24, 2007.

[3] Simone Lovera. „Miškų naikinimo mažinimas pagal Klimato konvenciją: finansuoti miškus, plantacijas ar miškininkus? Europa solidire sans frontières. 17 m. gruodžio 2007 d.

[4] Durbano klimato teisingumo grupė. „Durbano deklaracija dėl prekybos anglies dioksidu“. Spalis 10, 2004

[5] jodafoe. „Jaunimas kylantis: Balio konferencijos apmąstymas“. Čia darosi karšta, 2 m. Sausio 2008 d.

[6] Koalicija „Klimato teisingumas dabar“. "Ko trūksta derybose dėl klimato? Teisingumo!" Europa solidierius be sienų, Gruodžio 14, 2007.

[7] „Žmonių protokolas dėl klimato kaitos (projektas). Klimatas ir kapitalizmas, Gruodžio 28, 2007.

[8] Dėl puikios „žaliųjų mokesčių“ ir „viršutinės ribos ir prekybos“ politikos kritikos žr. Dicką Nicholsą, „Ar žalieji mokesčiai gali išgelbėti pasaulį?

 


„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.

Paaukoti
Paaukoti

Palikti atsakymą Atšaukti Atsakyti

Prenumeruok

Visa naujausia iš Z tiesiai į gautuosius.

Institute for Social and Cultural Communications, Inc. yra 501(c)3 ne pelno siekianti organizacija.

Mūsų EIN numeris yra 22-2959506. Jūsų auka yra atskaitoma iš mokesčių, kiek tai leidžia įstatymai.

Mes nepriimame finansavimo iš reklamos ar įmonių rėmėjų. Mes pasikliaujame tokiais donorais kaip jūs, kad atliks mūsų darbą.

ZNetwork: kairiosios naujienos, analizė, vizija ir strategija

Prenumeruok

Visa naujausia iš Z tiesiai į gautuosius.

Prenumeruok

Prisijunkite prie Z bendruomenės – gaukite kvietimus į renginius, pranešimus, savaitės santrauką ir galimybes dalyvauti.

Išeikite iš mobiliosios versijos