Kadangi choras „kariaujame“ pasiekia kurtinančius mastus, verta pasigilinti į istoriją, kad būtų aišku, kur šis „karas“ mus nuves toliau. Vaziristanas turi gana epišką praeitį ir, jei tikėti „terorizmo“ ekspertų teiginiais, jis yra vienas ir dabartyje, nes buvo paskirtas pasauline al-Qaeda šventove. Norint suprasti, kaip atsidūrėme ten, kur esame šiandien, ir kas laukia ateityje, reikia trumpai pažvelgti į praeitį.

 

The British, masters of the world and emperors on whom the ‘sun never set’, never quite seemed to be able to figure out the Waziristani tribes. They fought them numerous times, and lost more soldiers in Waziristan than anywhere else in British India. Even at the height of the world wars, approximately 80,000 troops of the British Indian army remained deployed in Waziristan.

 

Taigi britai iš pirmų lūpų pamatė ir pavertė mitu „genčių“ nesuprantamumą. Kovos lenktynių teorija iš tikrųjų sujungė visus pachtunus (etninę grupę, kuri yra Talibano širdies plakimas) į tą pačią kategoriją, tačiau buvo aišku, kad būtent vaziristaniečiai buvo karių genealogijos viršūnėje. Kolonijinės valdžios imperatyvai reiškė, kad bendravimo su atkakliais vaziristaniečiais strategijai reikėjo kai kurių „genčių“ kooperacijos, kad būtų subalansuota kitų „genčių“ galia. Taip atsirado periodinių konfliktų, persipynusių su trapia taika, modelis.

 

The new Pakistani state proceeded to adopt virtually the same strategy vis a vis the ‘tribes’. Waziristan became one of many areas that constituted the institutional and legal anachronism that is the Federally Administered Tribal Areas (FATA). It was FATA that would become the operational heartland of the military’s ‘strategic depth’ policy that envisioned Afghanistan as a pliant state to the west to counter the threat from ‘Big Brother’ India from the east. As early as 1948, the Pakistanis drew upon the warring qualities of the Waziristani tribes to make forays into Kashmir and thus force the hand of the Hindu Maharajah who was, under the British formula for partition of India, entitled to choose whether to join either of the two sovereign states of India and Pakistan, or declare independence. The Pakistani strategy succeeded only in inducing Indian forces into the valley, thus precipitating a military stalemate and the separation of Kashmir into two. 62 years later the more than one billion people of the Indian subcontinent remain hostage to both India‘s and Pakistan‘s posturing over Kashmir.

 

The Pakistani state has for the best part of these 62 years ensured that Waziristan remains a strategic enclave for the pursuit of regional geo-political objectives. Things have of course changed since the end of the Raj. Large numbers of Waziristanis have migrated to cities and even abroad, thus resulting in a large injection of cash into the local economy. Since the 1970s, Waziristan has become a clearing house for drugs and guns; in fact it would not be incorrect to assert that Waziristan‘s economy has essentially become reliant on the continuation of armed conflict in the immediate and wider regions. Finally, the ‘tribal’ structure of power that was fashioned under the British has been subject to serious shocks on account of the rise of the political mula.

 

These substantial changes have actually consolidated the Pakistani state’s long-standing colonial-style administrative and military logic. For the most part the United States and other dominant powers have acquiesced to this logic and even directly sponsored Pakistan‘s strategic vision. Thus the notion that Waziristanis are addicted to war has been made into a self-fulfilling prophecy.

 

As has now been documented by mainstream writers such as Ahmed Rashid, even after the American invasion and occupation of Afghanistan, business continued as usual in Waziristan. Rashid argues that the Bush administration was so obsessed with pillaging Iraq‘s riches that it simply neglected Afghanistan (and by extension Waziristan). But it is preposterous to think that the Pentagon was not aware of the fact that jihadi forces were regrouping in Waziristan. That attention was dramatically diverted back to the region in the dying days of Bush’s presidency is suspicious to say the least.

 

In any case, Barack Obama has demanded that the Pakistani state overturn not the policy of the past 8 years, but a policy that extends back well over a century when the British still ruled India. Or has he? Before the beginning of the military operation in South Waziristan, military high-ups went on record to note that their strategy included the ‘neutralising’ of North Waziristan-based militant commanders Gul Bahadur and Maulvi Nazir. It is these two commanders who are said to be affiliated with the Haqqani network that is the backbone of the Afghan Taliban.

 

Kas iš to, kad Vašingtonas po „Afpak strateginės peržiūros“ dar kartą nurodė, kad jis gali būti pasirengęs įtraukti Talibano segmentus į Afganistano vyriausybės netvarką? Ar „vilties kandidatas“ grįžta prie tos pačios savo pirmtako strategijos, atskirdamas „Talibaną“ ir „al-Qaedą“? Kaip apibrėžiami šie du subjektai? Ar tikrai žinome, kad Pietų Vaziristane gyvena al-Qaeda, o (iki šiol šmeižtas) Haqqani tinklas yra atskira politinė grupuotė?

 

Afganistaniečiai jau seniai išgydyti nuo minties, kad amerikiečių okupacija jų šalyje sukels tvarią taiką. Tačiau kai kurie Pakistano progresyvūs atstovai ir toliau atkakliai tvirtina, kad Jungtinės Valstijos yra vienintelė viltis prieš religinių tamsuolių „barbarizmą“. Be istorinių imperializmo ir religinių dešiniųjų santykių musulmoniškose šalyse ignoravimo (ir fakto, kad tarp jų nėra principinės opozicijos), šis požiūris atspindi faktą, kad kairieji Pakistane iš esmės nėra subjektas. politika dabartinėje konjunktūroje, todėl kai kurie kairieji mano, kad reikia stoti į „karo“ pusę, kuriame nė vienas iš veikėjų neatstovauja tikrai progresyvios pozicijos.

 

Tada yra Pakistano liaudies partijos (PPP) vyriausybė, kuri, kaip parodė jos pozicija per Kerry-Lugaro įstatymo projektą, remiasi tuo, kad erdvė buvo (netyčia) sukurta iššūkiui kariuomenės struktūrai. strateginis mąstymas dėl įtampos, kurią sukėlė amerikiečių okupacija Afganistane. Nors imperialistinis karas neišvengiamai sukelia daug prieštaravimų, nėra įrodymų, kad amerikiečiai apie savo santykius su „gentimis“ – tiek Afganistane, tiek Pakistane – mąstytų kitaip, nei prieš juos darė britai arba pakistaniečiai jau 6 dešimtmečius. . Tai nereiškia, kad nėra vietinių impulsų konfliktuoti. Tačiau faktas yra tas, kad kruvinas Didysis žaidimas, į kurį panirę šio regiono žmonės, yra ciniškos geopolitikos rezultatas ir nėra jokių ženklų, kad kuris nors iš daugybės šio žaidimo veikėjų netrukus pasitrauks.

 

Jei Pakistane vis labiau nutrūksta santykiai tarp karinės institucijos ir karingų islamistų, tai nereiškia, kad valstybės įsipareigojimas panaudoti islamą smarkiai pasikeitė. Pakistano saugumo institucija išlaiko įsitikinimą, kad yra „gerųjų džihadistų“, kurie tarnauja jų numanomiems strateginiams interesams, ir reikia nusitaikyti tik į Frankenšteino „bloguosius džihadus“. Iš tiesų, jei Obama, Hilary ir kiti gaujos nariai nuspręs, kad yra prasmingas skirtumas tarp al-Qaeda ir Talibano, koks skirtumas tarp to, ką daro amerikiečiai, ir to, kuo jie kaltina pakistaniečius? Tiek, kiek PPP deda visus savo kiaušinius į Jungtinių Valstijų krepšelį – bus demokratijos garantas, ji prisiima didžiulę riziką.

 

Funkcinė logika, kuria vadovaujasi tiek Amerikos, tiek Pakistano kariuomenės veiksmai, greičiausiai padidins žūčių ir sunaikinimo skaičių. Prie šio cinizmo pridėjus vis beviltiškesnius ir beatodairiškesnius karinių puolimų kursto atsakus, paaiškės, kad visi šio „karo“ veikėjai verčia siaubą į paprastų žmonių širdis ir protus. Gali būti, kad karinis puolimas Pietų Vaziristane veda į santykinės ramybės periodą. Tačiau istorija rodo, kad po to atsinaujins smurtas. Ir nėra jokių ženklų, kad tie, kurie teigia kovojantys už taiką ir laisvę, norėtų pakeisti šią istoriją. Juk jie yra amžini šios istorijos nugalėtojai, o žmonės – pralaimėtojai. Ir jie to nenorėtų kitaip.

---