Kasmet nuo 1976 metų kovo 30 dieną palestiniečiai visame pasaulyje mini Žemės dieną. Nors tai gali atrodyti kaip aplinkosaugos šventė, Žemės diena Izraelyje žymi kruviną dieną, kai saugumo pajėgos nušovė šešis palestiniečius, protestuodami prieš Izraeliui nusavintą arabams priklausančią žemę šalies šiaurėje, kad galėtų statyti tik žydų gyvenvietes.

Žemės dienos aukomis tapo ne palestiniečiai iš okupuotos teritorijos, o valstybės piliečiai – grupė, kurią dabar sudaro daugiau nei 1.6 mln. žmonių, arba daugiau nei 20.5 proc. Jie yra prastesni piliečiai valstybėje, kuri save apibrėžia kaip žydišką ir demokratišką, tačiau iš tikrųjų nėra nei viena, nei kita.

Tą baisią dieną prieš 38 metus, reaguojant į Izraelio paskelbtą planą nusavinti tūkstančius akrų palestiniečių žemės „saugumo ir įsikūrimo tikslais“, palestiniečių miestuose Izraelyje, nuo Galilėjos iki Negevas. Vakarą prieš paskutinį kartą bandydama blokuoti planuojamus protestus, vyriausybė įvedė komendanto valandą palestiniečių kaimuose Sachnin, Arraba, Deir Hanna, Tur'an, Tamra ir Kabul Vakarų Galilėjoje. Komendanto valanda nepavyko; piliečių išėjo į gatves. Palestinos bendruomenės Vakarų Krante ir Gazoje, taip pat pabėgėlių bendruomenės Artimuosiuose Rytuose prisijungė prie solidarumo demonstracijų.

Per po to kilusias konfrontacijas su Izraelio armija ir policija žuvo šeši Izraelio palestiniečiai, apie 100 buvo sužeista ir šimtai buvo suimti. Ši diena tebėra gyva palestiniečių atmintyje, nes šiandien, kaip ir 1976 m., konfliktas neapsiriboja Izraelio neteisėta Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo okupacija, bet yra nuolatinis šalies elgesyje su savo palestiniečių arabų piliečiais.

Praėjus mėnesiui po žudynių, spaudai buvo nutekintas vidaus vyriausybės dokumentas, kurį parašė aukšto rango Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Yisraelis Koenigas. Dokumente, kuris tapo žinomas kaip Koenigo memorandumas, buvo pateiktos rekomendacijos, skirtos „užtikrinti [šalies] ilgalaikius žydų nacionalinius interesus“. Tai apėmė „galimybę sumažinti esamą arabų gyventojų koncentraciją“.

Nuo tada Izraelis bando „atskiesti“ savo palestiniečių populiaciją – tiek musulmonus, tiek krikščionis.

Po trisdešimt aštuonerių metų padėtis kaip niekad baisi. Rasizmas ir diskriminacija savo neapdorotomis formomis siaučia Izraelyje ir dažnai yra klastingesni už fizinį smurtą. Įstatymai, kuriais siekiama etniškai išvalyti palestiniečius nuo Izraelio, yra viešojo diskurso dalis. Izraelio ministrai nevengia skatinti Palestinos piliečių „gyventojų perkėlimo“ – priverstinio perkėlimo kodekso.

Tvirtas Izraelio reikalavimas, kad palestiniečiai pripažintų ją „žydų valstybe“, palieka juos tokioje situacijoje, kai iš prigimties turi paneigti savo egzistavimą ir susitaikyti su nepilnavertiškumo padėtimi savo žemėje. Naujausios Kneseto pastangos susieti lojalumą su pilietybe kelia grėsmę organizacijoms ir asmenims, kurie reiškia nesutikimą, ir netgi pilietybės atėmimu, o tai kitose šalyse negirdėta praktika.

Izraelio vyriausybės arabų sektoriui skiriami sveikatos ir švietimo biudžetai, tenkantys vienam gyventojui, sudaro tik dalį tų, kurie skiriami žydų vietovėms. Nors nuo Izraelio sukūrimo buvo patvirtinta ir pastatyta šimtai naujų žydų miestų ir gyvenviečių, valstybė ir toliau neleidžia plėstis arabų miestams ir kaimams, uždusindama jų gyventojus ir priversdama naujas kartas išvykti ieškoti namų. Izraelyje gyvenantys palestiniečiai yra labai diskriminuojami darbo ir atlyginimų srityse.

Žinia aiški: Izraeliui nepavyko įgyvendinti savo dažnai šaukiamo „vienintelės demokratijos Artimuosiuose Rytuose“ vaidmens, vykdydama tokią diskriminacinę politiką ir priešiškumo bei aplaidumo penktadaliui savo piliečių kultūrą. Pirminė Žemės diena buvo esminis taškas Izraelyje gyvenančių palestiniečių, gyvų Izraelio smurtinio įsikūrimo aukų, požiūriu į savo santykius su valstybe. Šiandien, nesant sprendimo dėl jiems padarytos istorinės neteisybės, palestiniečiai Izraelyje ir kitur naudoja šią dieną prisimindami ir padvigubindami savo emancipacijos pastangas.

Šešių Žemės dienos aukų vardai užrašyti ant paminklo Sachnino kapinėse priekyje, kartu su žodžiais: „Jie pasiaukojo už mus, kad gyventume... taigi jie gyvi – Gynimo dienos kankiniai. žemė, 30 m. kovo 1976 d. Paminklo nugarėlėje – dviejų jį sukūrusių skulptorių pavardės: vienas arabas, vienas žydas. Galbūt tai yra bendras palestiniečių tragedijos pripažinimas, kurio Izraelyje reikia, kad galėtume išeiti už neigimo bedugnės.

Savo ruožtu, kaip antrosios kartos palestiniečiai, gimę ir užaugę už Palestinos ribų, nusprendę grįžti gyventi į šią neramią žemę, Žemės dieną vertiname kaip nuolatinį žadintuvą Izraelio žydams ir viso pasaulio žydams suprasti, kad žemė, laisvė ir lygybė yra neatskiriamas paketas – vienintelis, galintis užtikrinti ilgalaikę taiką visiems dalyviams.

Sam Bahour yra Palestinos verslo konsultantas iš Palestinos miesto El Bireh. Jis rašo tinklaraščius adresu www.epalestine.com. Fida Jiryis yra palestiniečių rašytoja iš arabų Fasutos kaimo Galilėjoje. Jos svetainė yra www.fidajiryis.net. Samas ir Fida gimė diasporoje ir persikėlė į savo šeimos gimtuosius miestus atitinkamai Palestinoje ir Izraelyje.

 

---