Alisa išlipo iš naujienų angos. Ji atrodė stipriai sukrėsta. „Maniau, kad „Wonderland“ iš tikrųjų yra smalsus, – sakė ji, – bet Medialandas yra dar savotiškesnis.
Atsakydama į mano keistą žvilgsnį, ji greitai pridūrė: „Nesijaudinkite, aš atsiribojau nuo kaljaną rūkančio vikšro, „Išgerk mane“ butelio ir „Eat Me“ pyrago. Aš nekalbėjau su viena žaidimo korta, miegapeliu ar vėžliu. Buvau tiesiog pastabus“.
Netikėtas Alisos pasirodymas saulės nušviestoje pievoje man suteikė mintį. Jau nebe mergaitė, ji buvo aiškiai protinga moteris. - Štai, - tariau, išsitraukdama nešiojamąjį kompiuterį iš portfelio, - parašykite apie savo naujausius nuotykius. Ir jai nespėjus atsisakyti, aš pabėgau.
Grįžęs po kelių valandų radau šiuos žodžius:
O brangusis, nuo ko pradėti? Skrybėlininkas ir Kovo kiškis niekada neprilygs tokiai beprotybei, kurią ką tik mačiau Medialande. Girdėjau apie žmones, besimaitinančius iš melaso, bet dabartinė žiniasklaidos dieta yra gana niūresnė. Aš turiu pusę proto parašyti eilėraštį: „Vėplys ir žurnalistas susimąstė, kur jie buvo. / Jie verkė kaip bet kas, pamatę tokius sukimosi kiekius...“
Tai buvo penktadienis (balandžio 12 d.), kai Venesuelos kariuomenė išstūmė prezidentą. Šeštadienį „New York Times“ pirmojo puslapio antraštėje buvo rašoma: „Venesuelos vadovas priverstas atsistatydinti“, o pirmoje iš daugiau nei 30 pastraipų buvo kalbama apie „staigią audringo trejus metus trukusio gyvsidabrio galiūno valdymo pabaigą“. Visame straipsnyje žodis „perversmas“ pavartotas tik vieną kartą – pranešama, kad „Kuba perversmą pavadino perversmu“.
Tuo tarpu „Times“ vedamoji redakcija, taip pat atsisakydama vadinti perversmą perversmu, jį sveikino optimistiškais eufemizmais:
„Vakar atsistatydinus prezidentui Hugo Chavezui, Venesuelos demokratijai nebegresia būsimas diktatorius. Ponas Chavezas, pražūtingas demagogas, atsistatydino po to, kai kariškiai įsikišo ir perdavė valdžią gerbiamam verslo lyderiui.
Tačiau daugelis venesueliečių buvo mažiau patenkinti savo konstitucijos atsisakymu. Mažiau nei po 48 valandų Chavezas grįžo į pareigas.
Šeštadienio „New York Times“ redakcija teigė, kad žingsnis prieš du kartus išrinktą Venesuelos prezidentą yra griežtai vidaus reikalas: „Teisingai, jo pašalinimas buvo grynai Venesuelos reikalas“.
Tačiau antradienį laikraštis pranešė: „Pastaraisiais mėnesiais aukšti Bušo administracijos nariai kelis kartus susitiko su Venesuelos prezidentą nuvertusios koalicijos lyderiais... ir sutarė su jais, kad jis turėtų būti pašalintas iš pareigų.
Antradienio vedamajame laikraštyje „Times“ nurodė, kad prieš tris dienas jis patyrė laikiną amneziją, pamiršdamas transcendennes demokratijos dorybes. Dabar, po perversmo nesėkmės, naujoji redakcija buvo šiek tiek atgaila:
"Ponas. Chavezas buvo toks skaldantis ir demagogiškas lyderis, kad jo priverstinis pasitraukimas praėjusią savaitę sulaukė plojimų namuose ir Vašingtone. Ši reakcija, kuria pasidalinome, nepastebėjo nedemokratiško būdo, kuriuo jis buvo pašalintas. Demokratiškai išrinkto lyderio priverstinis atleidimas, kad ir kaip blogai jis pasirodytų, niekada nedžiugina.
Tačiau kaip Medialande demokratiškai išrinktas prezidentas tampa „stipriu žmogumi“? O kada perversmas yra ne perversmas, o „pakeitimas“?
Na, o per stiklą Humpty Dumpty pateikė paaiškinimą. „Kai vartoju žodį, – sakė jis, – tai reiškia tik tai, ką renkuosi juo reikšti – nei daugiau, nei mažiau. Kai paprieštaravau, kad „kyla klausimas, ar žodžiai gali reikšti tiek daug skirtingų dalykų“, jo replika buvo šiurkšti. „Klausimas toks, – atsakė jis, – kas būti šeimininku – viskas.
Atrodo, kad ši iškreipta perspektyva yra aksiomiška didžiausioje naujausioje Medialand istorijoje. Per visą Izraelio ir Palestinos konflikto nušvietimą stebiuosi didžiuliais žiniasklaidos interesų ir moralinio pasipiktinimo neatitikimais.
Pavyzdžiui, priešingai nei plačiai nuskambėjęs Johno Walkerio Lindho atvejis, ką daryti su kitais amerikiečiais, kuriuos religinis įkarštis taip pat paskatino išvykti į užsienį ir griebtis ginklo užsienio vyriausybei? Nemažai amerikiečių, persikėlę iš namų tokiose vietose kaip Bruklinas, Niujorke, išvyko į Izraelį ir dabar tarnauja tos šalies kariuomenėje.
Šį pavasarį, be jokios abejonės, kai kurie iš jų dalyvavo Izraelio puolime Vakarų Krante. Išties keista, kad tos pačios „Amerikos Talibanu“ susižavėjusios JAV naujienų agentūros taip nesidomi tikrinti tuos amerikiečius, kurie stiprina Izraelio ginkluotųjų pajėgų gretas, dalyvaudami palestiniečių vyrų ir moterų bei vaikų žudynėse.
Panašumai yra pakankamai akivaizdūs, kad žiniasklaidos vengimas būtų pastebimas. Matyt, būdamas tikras dėl aukščiausios būtybės pritarimo, Lindhas nusprendė įsitraukti į šventąjį karą, apimantį dažną civilių gyvybių atėmimą. Tas pats pasakytina apie daugybę amerikiečių, kurie dabar neša kulkosvaidžius Izraeliui okupuotose teritorijose.
Sėdėdamas gražioje pievoje norėčiau, kad šie įvykiai būtų tik fantazija, iš kurios galėčiau pabusti, seseriai švelniai braukiant ant mano veido nuo medžių nukritusius lapus. Bet tai ne svajonė.
___________________
Paskutinė Normano Solomono knyga yra „Labai apgaulingos žiniasklaidos įpročiai“.