Naujausia Johno Mihaleco rubrika (Prieš 50 metų: Vietnamo karo pradžia, vasario 7 d.) tinka juoktis, tačiau jai labai trūksta istorijos. Štai keletas istorijos, kuri buvo patogiai palikta iš jo išgalvotos paskyros.
Tikslus nustatymas, kur prasidėjo JAV agresija Vietname, priklauso nuo to, kaip nustatoma, kaip prasideda karas. Tačiau labai kvaila teigti, kad tai prasidėjo 1965 m., nes tuo metu dešimtys tūkstančių vietnamiečių jau buvo mirę nuo JAV rankų. Geriau atsekti ištakas iki 1945 m., kai JAV atsisakė pripažinti Vietnamo nepriklausomybės pajėgų sukurtą naują vyriausybę. Japonija prieš keletą metų įsiveržė į Vietnamą, o prancūzų kolonialistai pabėgo ir perleido šalį japonams.
Dėl to vietnamiečiai turėjo atlikti visus sunkius kėlimus ir Antrojo pasaulinio karo metu jie vaidino taip pat didvyriškai, kaip ir bet kurie žmonės. Kai 1945 m. prancūzų kolonialistai baigė gurkšnoti konjaką Paryžiuje ir nusprendė vėl įsiveržti į Vietnamą, JAV parėmė juos ginklais, finansavimu ir diplomatine priedanga. Nenuostabu, kad vietnamiečiai nebuvo tokie entuziastingi ir priešinosi taip, kaip šimtmečius priešinosi kitiems okupantams.
Prancūzams sukėlus siaubingą smurtą nesėkmingai bandydami vėl užkariauti, JAV nešė vis didesnę karo naštą, kol 1954 m. vietnamiečiai vėl, regis, pasiekė nepriklausomybę. Tačiau taip neturėtų būti, nes JAV sunaikino šią galimybę sumenkindama rinkimus, kuriuos Vašingtonas žinojo, kad Hošiminas laimės nuošliaužos metu. Kaip ir daugybe kitų atvejų per pastaruosius 100 ir daugiau metų, JAV priešinosi demokratijai pasisakydamos už agresiją. Rinkimai yra gerai ir gerai, bet tik tuo atveju, jei laimi tinkami žmonės; jei laimi netinkami žmonės, tada pasirodys kulkosvaidžiai.
Taigi JAV atskraidino Ngo Dinh Diem iš Naujojo Džersio ir paskyrė jį diktatoriumi. Galiausiai Kennedy administracija nustatė, kad Diemas buvo pernelyg nepatikimas ir jį sumušė, likus vos trims savaitėms iki paties Kennedy nužudymo. Tačiau tai nebuvo padaryta prieš tai, kai Kennedy pradėjo nuolatinį Pietų Vietnamo bombardavimą, įsakė naudoti napalmą ir kitus cheminius masinio naikinimo ginklus, įvedė sausumos kariuomenę ir organizavo strateginius kaimelius. Tokia puiki frazė, strateginiai kaimeliai; panašu į Aušvicą kaip pabėgimą užmiestyje.
Lyndono Johnsono prasimanymas apie incidentą Tonkino įlankoje 1964 m. rugpjūtį buvo dar vienas lūžis. Per šešis mėnesius kandidatas į taiką, nustebinęs pasaulį kampanijos reklama, puolančia Barry Goldwaterį kaip karo kurstytoją (5…4…3…2…1), išplėtė invaziją ir bombardavimą visame Vietname. Taip ir liko tol, kol superturtuoliai susinervino dėl finansinių karo išlaidų, JAV didėjančio tarptautinio sumišimo, precedento neturinčio vidaus sukrėtimo ir aiškaus supratimo, kad vietnamiečiai negali pralaimėti kariškai. Prisimenu, kai prieš daugelį metų skaičiau kai ką Vietnamo seniūnas, kuris tikriausiai matė tiek mirties ir sunaikinimo, kiek bet kuris kada nors gyvenęs, pasakė (perfrazuoju):
Mes galime tai išspręsti dabar arba galime išspręsti po tūkstančio metų. Tai priklauso nuo amerikiečių.
Vietnamiečių tiksliai apskaičiuoti neįmanoma. Tai, ką Vietnamas pasakė, čia galingieji atmetė, nes antiamerikietiška propaganda ir JAV elitas niekada nesivargino atsiskaityti. Jų požiūrį puikiai atspindėjo bendras kalbėjimas apie neseniai kilusį gaisrą: „Mes neskaičiuojame kūno“. Bet kokiu atveju ne, kai lavonai yra JAV smurto aukos.
Trys milijonai vietnamiečių mirčių yra populiarus skaičius, bet neabejotinai per mažas skaičius. Taip pat čia visiškai ignoruojama, pavyzdžiui, Vietnamo patirtis, susijusi su Agent Orange ir potrauminio streso sutrikimu. Paimkite siaubingas JAV kareivių kančias ir padauginkite jų skaičių dešimt tūkstančių ar daugiau kartų ir pajuskime vietnamiečiams padarytą žalą. Be to, Vietname ir likusioje Indokinijos dalyje (dažnai patogiai pamirštama, kad JAV taip pat kariavo prieš Laosą ir Kambodžą) iki šiol gausu nesprogusių potvarkių, dėl kurių nuolat žūva ir sužeista. Taip pat iš karto po karo visoje Indokinijoje nuo bado miršta šimtai tūkstančių žmonių. Kai JAV įvedė geležinį embargą, bombardavimo nuniokotas kaimas ir oro transportų apribojimas pasmerkė šimtams tūkstančių žmonių. Vis dėlto tai nemaloni tiesa; daug lengviau dėl visko kaltinti Vietnamo komunistus ir despotiškuosius raudonuosius khmerus.
Diskusijos apie Vietnamą vargu ar yra akademinės pratybos; JAV siautėja pasauliniu mastu, o istorijos klastojimas atvėrė kelią JAV sukeltai trijų milijonų irakiečių mirtims nuo pirmosios invazijos 1991 m., kad būtų galima paminėti tik vieną iš daugelio naujausių pavyzdžių. Mes liekame žmonių, kurie garbina turtus ir myli mirtį, gniaužtuose, todėl bet kokia tiesa ir skaičiavimas apie Vietnamą ir vaidmenį, kurį atliekame pasaulyje, turės kilti iš mūsų.
Andy Piascik yra ilgametis aktyvistas ir apdovanojimus pelnęs autorius, kuris rašo Z, kontrapunsas ir daug kitų leidinių bei svetainių. Jį galima pasiekti adresu [apsaugotas el. paštu].
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti