(birželio 7 d.) Po 10 dienų trukusių varžovų protestų Karakaso gatvėse atgijo prisiminimai apie ankstesnius bandymus nuversti Hugo Chavezo Bolivaro revoliuciją, kuri vyksta jau devintus metus. Gatvės demonstracijos, pasibaigusios bandymu 2002 m. įvykdyti perversmą ir užsitęsusiu nacionalinės naftos pramonės uždarymu, kažkada atrodė paskutinė opozicijos išeitis, nesugebėjusi pasistūmėti į rinkimus. Tačiau dabartiniai neramumai yra silpnas tų audringų įvykių aidas, o politinė kova vyksta mažesnėje drobėje. Šiandienos mūšis skirtas jaunosios kartos širdims ir protams, sumišusiems dėl nežinomo revoliucinio proceso perversmų.
Universiteto studentai iš privilegijuotų šeimų buvo supriešinami su naujai teisėmis gavusiais jaunuoliais iš skurdžių lūšnynų, kurie gauna padidintus honorarus už naftą, išleistą aukštojo mokslo projektams neturtingiesiems. Šios atskiros grupės niekada nesusitinka, bet abi pusės užima savo pažįstamą mūšio lauką mieste – viena – žaliose rytų Karakaso aikštėse, kita – siaurose ir knibždančiose vakarų gatvėse. Ši simbolinė kova ateinančiais metais Lotynų Amerikoje taps vis labiau pažįstama: turtingieji su vargšais, baltieji su rudaisiais ir juodaodžiais, imigrantai naujakuriai prieš čiabuvius, privilegijuotos mažumos prieš didžiulę gyventojų masę. Istorija gal ir pasibaigė kitose pasaulio vietose, tačiau šiame žemyne istoriniai procesai užplūsta.
Neva ginčas yra dėl žiniasklaidos ir vyriausybės sprendimo nepratęsti žinomos radijo stoties „Radio Caracas Television“ (RCTV) transliavimo licencijos ir perduoti jos dažnius naujai įsteigtam valstybiniam kanalui. Kokias teises turi komercinės televizijos kanalai? Kokios yra valstybės finansuojamų asmenų pareigos? Kur turėtų būti pusiausvyra tarp jų? Akademiniai klausimai Europoje ir JAV, debatai Lotynų Amerikoje yra garsūs ir aistringi. Čia visuomeninio transliavimo tradicijos menkos, o komercinės stotys dažnai gaudavo licencijas karinio valdymo laikais.
Diskusijos Venesueloje yra ne mažiau susijusios su tariamu žodžio laisvės nebuvimu, o su nuolatiniu sudėtingu klausimu, vietiniu požiūriu vadinamu „atskirtimi“, trumpiniu „rasės“ ir „rasizmo“ terminu. RCTV buvo ne tik politiškai reakcinga organizacija, kuri rėmė 2002 m. perversmą prieš demokratiškai išrinktą vyriausybę – tai taip pat buvo baltųjų viršenybės kanalas. Jos darbuotojai ir laidų vedėjai, daugiausia juodaodžių ir čiabuvių kilmės šalyje, buvo vienodai balti, kaip ir muilo operų veikėjai ir reklama. Tai buvo „kolonijinė“ televizija, atspindinti išorinės valdžios troškimus ir ambicijas.
Praėjusį mėnesį įvykusiame paskutiniame uždarame RCTV vakarėlyje daugiausiai ekrane matėsi ilgaplaukės ir išvaizdžios jaunos blondinės. Dėl tokių vaizdų Europos ir Šiaurės Amerikos vyrai puikiai gali žiūrėti televizorių, o šios slogios blondinės iš tiesų yra pažįstamos figūros iš konkursų „Mis Pasaulis“ ir „Mis Visata“, kuriuose naujausių imigrantų iš Europos vaikai visada yra pagrindiniai Venesuelos varžovai. Tačiau jų paplitimas ekrane neleido kanalui parodyti veidrodžio visuomenei, kuriai jis siekė pasitarnauti ar linksminti. Žiūrėti Venesuelos komercinę stotį (ir kelios vis dar išlikusios) reiškia įsivaizduoti, kad buvote nugabentas į JAV. Viskas remiasi modernia, miesto ir industrializuota visuomene, nutolusia nuo daugumos venesueliečių patirties. Jų programos, tvirtina Aristóbulo Istúriz, iki šiol buvęs Chavezo švietimo ministras (ir afro-venesuelietis), skatina rasizmą, diskriminaciją ir atskirtį.
Naujieji valstybės finansuojami kanalai (o jų taip pat yra keli, plius nesuskaičiuojama daugybė bendruomenės radijo stočių) veikia visai kitaip ir neįprastai konkurencingame komercinių televizijų pasaulyje. Jų programos atrodo taip, lyg jos vyktų Venesueloje, o jose rodomas skersinis gyventojų skaičius, kurį galima pamatyti visureigiuose autobusuose arba Karakaso metro. Kaip ir kiekvienoje pasaulio šalyje, ne visi Venesueloje yra gamtos grožis. Daugelis yra seni, negražūs ir stori. Šiandien jiems suteikiamas balsas ir veidas valstybės televizijos kanaluose. Daugelis yra kurčiųjų arba neprigirdinčių. Dabar kiekvienoje programoje yra vertimas į gestų kalbą. Daugelis yra neiškalbingi valstiečiai. Jie taip pat turi savo akimirką ekrane. Jų tiesioginę ir pavojingą kovą dėl žemės stebi ne tik dokumentinio filmo kūrėjas iš miesto. Jie mokomi patys kurti filmus.
Prieš dvejus metus atidaryto vyriausybės kultūros kanalo „Vive TV“ vadovė Blanca Eekhout sugalvojo šūkį „Nežiūrėk televizijos, daryk tai“. Visoje šalyje buvo įsteigtos filmų kūrimo klasės. Lil RodrÃguez, afro-Venesuelos žurnalistas ir TVES, kanalo, pakeičiančio RCTV, bosas, teigia, kad tai taps „naudinga erdve gelbėti tas vertybes, kurių kiti televizijos modeliai visada ignoruoja, ypač mūsų afro paveldą“. Laikui bėgant, atskirtieji suras balsą pagrindinėje srityje.
Mažai apie tai diskutuojama kurčiųjų dialoge Karakaso gatvėse. Protestuojantiems universiteto studentams ginčas dėl žiniasklaidos yra tik dar viena lazda, kuria galima smogti prieš vis populiarųjį Chavezą. Tačiau gedėdami dėl savo mėgstamų muilo operų praradimo, jie jau žino, kad jų galutinis praradimas gali būti dar didesnis. Būdami oligarchijos vaikai, jie galėjo tikėtis greitai valdyti šalį. Dabar iš lūšnynų išnyra nauji veidai, norintys mesti jiems iššūkį, nauja klasė, sparčiai besimokanti ir planuojanti pasinaudoti savo pirmagimio teise.
Vos prieš kelias savaites Chavezas išdėstė savo planus dėl universitetų reformos, skatindamas platesnę prieigą ir kitokios mokymo programos kūrimą. Naujos kolegijos ir techniniai institutai visoje šalyje sumenkins senesnių įstaigų prestižą, vis dar yra turtingųjų rezervatas, o kova dėl žiniasklaidos netrukus bus panardinta į platesnę kovą dėl švietimo reformos. Chavezas nekreipia dėmesio į skundus ir tiesiog kariai, pasižymintys evangelikų pamokslininko savybėmis: jis ragina žmones gyventi moraliai, gyventi paprastai ir atsispirti vartotojiškumo vilionėms. Jis meta iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kuri jau seniai vyravo Venesueloje ir visoje likusioje Lotynų Amerikos dalyje, tikėdamasis, kad jo kultūrinės revoliucijos žinia greitai nuaidės visame žemyne.
Richardas Gotas yra Hugo Chavez ir Bolivaro revoliucijos autorius
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti