Štai nepaneigiamas įrodymas, kad apie vienos valstybės sprendimą net nereikėtų svarstyti: kraujas, neapykanta ir baimė šiuo metu siaučia šalį. Dviejų valstybių sprendimo šalininkai ir, ypač tie, kurie neieško sprendimo, tie izraeliečiai, kurie vienos valstybės sprendimą laikė išdavyste ir erezija, dabar skelbia pergalę. „Štai taip atrodys dvišalė valstybė“, – sako jie. „Tai bus kruvinas, nesibaigiantis pilietinis karas.
Tie patys bauginantys argumentai, kurie daugelį metų buvo naudojami prieš dviejų valstybių sprendimą ("Aušvico sienas") dabar yra naudojami prieš vienos valstybės sprendimą. Dabar, kaip ir anuomet, viskas vertinama pagal dabartinės, slegiančios realybės kontūrus ir niekam nekyla mintis, kad galima ir kita realybė.
Nacionalistai sako: „Susitarimas su tais kraujo ištroškusiais žmonėmis niekada nebus įmanomas“. Centro kairieji sako: „Nėra būdo gyventi kartu“. Bendras vardiklis yra rasizmas ir prielaida, kad neapykanta tęsis amžinai. Prie to turime pridėti argumentus dėl žydų valstybės šventumo ir sionistinio projekto pabaigos. Trumpai tariant, viena valstybė reiškia pasaulio pabaigą.
O dabar prie faktų. Viena valstybė čia jau egzistuoja ir tai darė 48 metus. Žalioji linija išnyko seniai; gyvenvietės yra Izraelyje, Izraelis taip pat yra naujakurių žemė. Dviejų milijonų palestiniečių, gyvenančių Vakarų Krante, likimą sprendžia Jeruzalės vyriausybė ir Tel Avivo gynybos institucija, o ne Ramala. Generolas majoras Yoavas Mordechai, vyriausybės veiklos koordinatorius teritorijose, yra jų valdovas kur kas labiau nei Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas. Jie aiškiai yra dvinacionalinės valstybės dalis ir buvo priverstinai jos pavaldiniai maždaug tris kartas. Ši valstybė turi tris režimus: demokratija žydams; Izraelio arabų diskriminacija; ir apartheidą palestiniečiams. Tačiau visi gyvena vienoje neatskiriamoje būsenoje.
1967 m. gimusi dvišalė valstybė nėra demokratinė. Tiesą sakant, tai viena prasčiausių valstybių pasaulyje dėl karinės diktatūros, kurią ji palaiko dalyje savo teritorijos – tai vienas žiauriausių, totalitarinių režimų, egzistuojančių šiandien. Tai taip pat viena iš rasistiškiausių valstybių, nes ji nustato savo gyventojų teises tik pagal jų tautybę. Tai yra ta valstybė, kuri šiuo metu plaunama krauju ir bus plaunama krauju tol, kol išliks piktybiško, nedemokratinio formato.
Tie, kurie sako, kad dabartinis kraujo praliejimas yra įrodymas, kad arabai ir žydai negali gyventi kartu, tai grindžia dabartine neteisybe. Ir jie teisūs. Jei Izraelis ir toliau bus neteisybės valstybė, žydai ir arabai niekada negalės taikiai gyventi kartu. Tačiau augantys keli, pasisakantys už vienos valstybės sprendimą, negalvoja apie šią valstybę – atvirkščiai. Jie nori jį sugriauti ir sukurti kitokį, teisingesnį ir egalitarinį režimą. Kai tai bus nustatyta, neapykanta ir neviltis greičiausiai bus pamiršti.
Žinoma, gali ir nenorėti tuo tikėti, bet nereikia apgauti. Jūs negalite paneigti gyvenimo galimybės kartu argumentuodami esamomis sąlygomis. Dėl neteisybės liejasi kraujas ir iš to kyla. Kaip iš anksto atmesti galimybę, kad demokratinėje, egalitarinėje valstybėje susiklostys kitokie santykiai? Yra nemažai istorinių neapykantos ir siaubo precedentų, kurie išsisklaidė, kai neteisybė išsisklaidė.
Žinoma, galėtume grįžti prie dviejų valstybių sprendimo. Galbūt nebloga idėja, bet buvo praleista. Tie, kurie norėjo žydų valstybės, turėjo ją įgyvendinti, kol tai dar buvo įmanoma. Tie, kurie ją padegė tyčia ar nieko nedarydami, dabar turi tiesiogiai ir sąžiningai pažvelgti į naują tikrovę: 600,000 XNUMX naujakurių nebus evakuoti. Be evakuacijos nebus dviejų valstybių. O be dviejų būsenų lieka tik vienos būsenos sprendimas.
Dabar, išėję iš ugnies ir nevilties, turime pradėti kalbėti apie paskutinę išeitį: lygias teises visiems. Žydams ir arabams. Viena valstybė jau čia, ir buvo jau seniai. Viskas, ko reikia, yra būti teisingam ir elgtis teisingai. Kas tam prieš? Kodėl? Ir, svarbiausia, kokia alternatyva?
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti