LONDONAS – Tarptautinės teisės ekspertas ir senas Palestinos žmonių draugas man parašė su visišku sielvartu praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo pranešta, kad Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas ir ministras pirmininkas Ismaelis Haniyeh rugsėjo 11 d. susitarė sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę. Jo pranešimo turinys kėlė nerimą, ypač iš objektyvaus Amerikos akademiko, kuris dalyvavo kuriant ankstesnius Palestinos nacionalinius dokumentus. „Palestiniečiai buvo kuriami“, – tokia buvo pagrindinė jo žinutės prasmė. Norėdami sužinoti, kodėl, čia yra šiek tiek konteksto.
1988 m. Palestinos nepriklausomybės deklaracija Alžyre buvo sudaryta taip, kad Palestinos išsivadavimo organizacijos (PLO) vykdomasis komitetas galėtų kurti užsienio politiką, taip atstovaudamas Palestinos žmonėms būsimose gyvenvietėse su Izraeliu. Oslo susitarimų pasirašymas 1993 m. rugsėjį ir vėliau sumažino Vykdomojo komiteto funkcijas ir galiausiai visiškai sumenkino PLO importą, sutelkė valdžią kelių Palestinos valdžios (PA) vairo rankose: velioniui. Prezidentas Yasseras Arafatas ir verslo rangovų bei buvusių revoliucionierių klika tapo karo pelnytojais.
Šis derinys sugriovė pirmojo 1987–1993 m. palestiniečių sukilimo pasiekimus taip, apie ką Izraelis galėjo tik pasvajoti: sutvirtino silpnai egzistuojančią klasinę visuomenę, sugriovė įspūdingą nacionalinę vienybę, kurią pasiekė Palestinoje įsikūrusi įvairių partijų vadovybė, užgrobė žmonių kovą, sumažinant ją iki vien šūkių, ir pakenkė Palestinos patikimumui regioniniu ir tarptautiniu mastu. Izraeliui, žinoma, patiko šis reginys, nes palestiniečiai be galo ginčijasi, o PA saugumas kasdien atakavo tuos, kurie priešinosi autokratiniams vyriausybės metodams, beviltiškai bandydami pademonstruoti savo vertę Izraeliui ir Jungtinėms Valstijoms.
PA, pati politinė įvairių Fatah blokų konstrukcija, turėjo savo dalį kivirčų, kurie kartais baigdavosi gatvės kovomis ir žmogžudystėmis. Tada Abbasas laikėsi nuomonės, kad jei Arafatas atsisakys dalytis valdžia, Fatah ginčas papiktintų ir gali lemti žlugtą vyriausybę. Ir JAV, ir Izraelis palaikė Abbasą, vargu ar dėl jo demokratinės laikysenos, bet tikėdamiesi, kad Abbasas perduos mažas likusias politines „nuolaidas“, kurių Arafatas nepadarys – nuodėmė, kuri Arafatui kainavo jo laisvę vėlesniais gyvenimo metais.
Tačiau įvykiai Artimuosiuose Rytuose dažnai yra visiškai priešingi tam, ko siekia JAV ir Izraelis. Nors Abbasas buvo išrinktas prezidentu praėjus keliems mėnesiams po Arafato mirties 2004 m. lapkritį, jam reikėjo tam tikro politinio teisėtumo, kad galėtų derėtis ar iš naujo derėtis dėl palestiniečių teisių su Izraeliu. Šią viltį sužlugdė 2006 m. sausio mėn. įvykę parlamento rinkimai, po kurių po dviejų mėnesių buvo suformuota Hamas vadovaujama vyriausybė. JAV, Europa ir Kanada atsakė nežmoniška ekonomine apgultimi ir pažadu nubausti visus, kurie išdrįs bet kokiu būdu padėti Palestinos ekonomikai. Pasiduodami spaudimui, net kaimynai arabai padėjo užtikrinti apgulties sandarumą. Kai kurie Fataho gyventojai taip pat atrodė pasiryžę užtikrinti vyriausybės žlugimą, net jei ir paprastų palestiniečių sąskaita. Vadinamoji išlaisvinta Gaza, kažkada
tikėjosi būti kertiniu Palestinos nepriklausomybės akmeniu, buvo sąmoningai paverstas neteisėtumo ir smurto centru, kur gatvėse karaliavo samdomi ginklai, keliantys grėsmę jau sugniuždytų žmonių saugumui.
Palestinos morgai buvo apkrauti kūnais, kai Izraelis pradėjo netaktiškai pavadintą vasaros lietų – intensyvų karinį puolimą, per kurį vien liepos ir rugpjūčio mėnesiais žuvo 291 palestinietis. Žiaurus vienpusis karas Izraelio visuomenei buvo pateisinamas kaip humanitarinė pastanga išgelbėti Izraelio kareivio Gilado Shalito, kurį birželį sugavo palestiniečių kovotojai, norintys daryti spaudimą Izraeliui, kad šis palengvintų mirtiną ekonominę apgultį, gyvybę.
Palestiniečiai, nors ir sumušti ir pavargę – negavę atlyginimų, fiziškai apgulti, politiškai izoliuoti – desperatiškai bandė apsaugoti savo demokratinį pasirinkimą. Iki tol šis klausimas buvo peržengtas Hamas, Fatah ir jų ideologinių skirtumų, tautos, kuriai buvo atsisakyta teisės rinktis, pasirinkti savo atstovus ir reikalauti jų atsakomybės, problema.
Tačiau „Hamas“ taip pat sužinojo apie atšiaurią lyderio poziciją. Kitaip nei Arafatas, Hamasas norėjo ieškoti paramos iš savo arabų ir musulmonų aplinkos – niokojančių neištirtų strateginių aljansų, kuriuos pakirto PA priklausomybė nuo Vakarų. Tačiau net pats Hamasas atrodė nesuvokęs arabų ir musulmonų, kurie vos galėjo ginti savo teises, o tuo labiau palestiniečių, silpnumo ir politinio trūkumo. „Hamas“ sunkiai suprato, kad JAV santykiai su Izraeliu vargu ar susilpnės, net jei visa tauta badaus, o ligoninėse pritrūks labai reikalingų vaistų. Tos sunkios tikrosios politikos pamokos yra tai, ko Palestinos vyriausybė dabar stengiasi išmokti, apimta nerimo ir sumaišties.
Šiame kontekste Abbasas ir Haniyeh susirinko į intensyvias diskusijas, kad sudarytų koalicinę vyriausybę. Abbasas – ir pagrindinė Fatah, už jo nugaros – turėjo suprasti, kad kuo stipriau nukentės Hamas, tuo stipresnis jo visuomenės palaikymas, taip pakenkdamas paties Fatah politinio atsigavimo galimybėms. Nors „Hamas“ nuo pat pradžių ragino sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę, tai padarė iš stiprybės pozicijų ir su šiek tiek arogancijos. Dabar nacionalinės vienybės vyriausybė yra vienintelė jos išeitis į pasaulį: be jos nėra taip užtikrintas jos, kaip atitinkamo politinio judėjimo, išlikimas, nei jo deklaruotų tikslų pasiekimas, kaip atrodė pergalės įkarštyje. Be to, jau ir taip prastai maitinamų vaikų karta išgyvena didžiulę humanitarinę krizę; reikėjo kažką daryti.
Tačiau skubant formuoti vyriausybę pagrindiniai klausimai nebus uždengti: kas kalbės Palestinos žmonių vardu tarptautiniu mastu? Kas suformuluos savo užsienio politikos darbotvarkę? Ir kam bus patikėta užduotis ginti ar iš naujo apibrėžti savo nacionalines konstantas – pabėgėlių teisę grįžti, Izraelio okupacijos pabaigą, jų vandens teisių išsaugojimą, visų gyvenviečių, sienų panaikinimą ir pan.? Ar tai bus PLO pirmininkas Abbasas, ar išrinkta įstatymų leidžiamoji taryba ir vyriausybė?
Šis sunkumas sukrėtė mano draugą ir turėtų būti visiems, norintiems pamatyti tikrą ir ilgalaikę taiką. Jei koks nors taikos susitarimas neatitinka demokratinės koncepcijos, pagal kurią palestiniečiai nori valdyti save, palestiniečiai turėtų pasiruošti kitam Oslo stiliaus susitarimui, kuris būtų primestas iš viršaus ir antspauduotas PLO Vykdomojo komiteto. jos demokratinius principus ir dominuoja nedaugelis elitinių.
Aš irgi nerimauju. Palestinos demokratinė patirtis neturėtų būti vėl švaistoma.
- Paskutinė Ramzy Baroud knyga: „Antroji Palestinos intifada: Liaudies kovos kronika“ (Pluto Press, Londonas) dabar pasiekiama.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti