Politinis pasaulis Artimuosiuose Rytuose apsivertė aukštyn kojomis nuo Arabų pabudimo pradžios. Regioną sukrėtė radikaliausi pokyčiai nuo imperinės okupacijos pabaigos ir Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m.
Aiškėja vienas reikšmingas įvykis: daugelis arabų šalių ateityje gali būti demokratiškesnės, tačiau jos bus silpnesnės valstybės galios ir gebėjimo užsitikrinti nepriklausomybę požiūriu. Šis valstybės susilpnėjimas ryškiausias Irake, vyksta Libijoje ir dabar greičiausiai įvyks Sirijoje.
Šis silpnumas – vargu ar daug metų pasitaisys – užtikrina didėjančią svetimų jėgų įtaką. Tai buvo akivaizdu prieš savaitę, kai Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas buvo sužavėtas Kaire, o Davidas Cameronas ir Nicolas Sarkozy buvo pagirti kaip didvyriai Tripolyje ir Bengazyje. Nė vienas atvykęs arabų lyderis taip neplotų.
Kai kuriose arabų valstybėse vėl iškyla anksčiau nuslopintas politinis, sektantinis ir etninis susiskaldymas. Šie skirtumai kadaise sutrukdė vieningai opozicijai. Arabų pabudimo judėjimų Tunise, Libijoje, Egipte ir Sirijoje sėkmės pagrindas yra koalicijos, nukreiptos prieš režimą, suburiančios liberalus ir konservatorius, pasaulietinius ir religingus, turtingus ir vargšus, išsilavinusius ir neišsilavinusius. Šios sąjungos yra trapios. Be perspektyvos nuversti nekenčiamus diktatorius, jie turi mažai ką bendro.
Daugelyje arabų šalių sektantiniai ir etniniai susiskaldymai turi ilgą istoriją, tačiau pastarąjį dešimtmetį jie gilėjo. Irake šiitai, sunitai ir kurdai bijo ir įtaria vieni kitus labiau nei užsienio globėjai, nesvarbu, ar jie būtų iraniečiai, turkai, amerikiečiai ar Saudo Arabija. Sirijoje neapykanta tarp sunitų ir alavitų kasdien vis labiau nuodinga, o prezidentas Basharas al Assadas remiasi alavitais – šiitų sekta, kuri yra jo režimo pagrindas.
Bet kuriuo atveju visas arabų pabudimo etosas yra prieš galingų valstybės mašinų, kurios pusę amžiaus pateisino diktatūras kaip kainą už vidaus taiką ir nacionalinę nepriklausomybę, tęsimą. Tai galėjo atrodyti pagrįstas sandoris Egipte per Sueco krizę 1956 m., Sirijoje po pralaimėjimo 1967 m. kare ar net Irake aštuntajame dešimtmetyje.
Tačiau diktatoriai niekada neįvykdė savo pažadų. Maždaug 1975 m. jie tapo atsparūs perversmui, sukurdami daugiasluoksnes žvalgybos tarnybas, kurios žiauriai represavo bet kokią opoziciją. Nepriklausomi valdžios šaltiniai, tokie kaip žiniasklaida, politinės partijos, profesinės sąjungos ir, kiek įmanoma, mečetė, buvo kontroliuojami arba sutriuškinti. Kariniai režimai virto policinėmis valstybėmis, valdomomis beveik monarchinių valdančiųjų šeimų, kurios monopolizavo turtus.
Kadangi valdžią sutelkė Mubarako, Assado ar Kadhafi dinastijos, jos ignoravo arba išdavė buvusius rėmėjus. Sirijoje, Egipte ir Libijoje režimai prarado populistinę bazę. Sirijoje buvo tam tikra socialinė sutartis, pagal kurią valstybė suteikė darbo vietas, minimalų atlyginimą ir kontroliavo kainas. Tačiau nevaržomas kapitalizmas ir laisvoji rinka šią paramą atstūmė. Sukilimai sulaukė palaikymo tarp tų darbininkų klasės sluoksnių, kurie kadaise rėmė režimą. Vieni pirmųjų protestavo Egipto medvilnės gamyklų darbuotojai, taip pat skurdesni ir senesni Tripolio rajonai. Irane, priešingai, vyriausybė dėjo daug pastangų siekdama užtikrinti, kad demokratinis žaliųjų protesto judėjimas išliktų daugiausia viduriniosios klasės; ji niekada nenugalėjo Pietų Teherano masių.
Arabų nacionalistų diktatoriai, kurių daugelis užgrobė valdžią po Izraelio karinės pergalės 1967 m., krito arba yra diskredituoti. Jų ypatingas nacionalizmo variantas su jais nusileido. Penktojo ir šeštojo dešimtmečio kariniai perversmai ir populiarūs protestai turėjo nacionalistinius šūkius, tačiau Arabų pabudimas davė labai nedaug. Tahriro aikštėje beveik nebuvo Izraelį puolančių plakatų (nors keli jų buvo ne kartą buvo rodomi per Izraelio televiziją). Šių metų revoliucijų esmė – laisvė nuo vietinių tironų, o ne užsienio įtaka. Gaddafi veltui mušė nacionalistų būgną, teigdamas, kad sukilėliai yra užsienio valstybių, norinčių pavogti Libijos naftos turtus, pėstininkai. Ši propaganda skambėjo veidmainiškai ir savanaudiškai, nes Kadafis ir jo sūnūs patys pavogė tiek daug šio turto.
Užsienio jėgos neišvengiamai turės vis didesnę įtaką susilpnėjusiame arabų pasaulyje. Tai jau įvyko Irake. Tikėtina, kad tai atsitiks Sirijoje, kur didėja sektantizmas ir gentis. Assado režimas gali bandyti išgyventi per visuotines protestuotojų žudynes. Opozicija tikisi tai sustabdyti grasindama tarptautine intervencija pagal Libijos pavyzdį. Basharas al-Assadas gali trumpam stabilizuoti savo režimą visuotiniu skerdimu, nors tai tikriausiai paskatins
pilietinis karas. Kaip ir M. Gaddafi, Assadas kenčia nuo stiprėjančio buvusių sąjungininkų tikėjimo, kad jis pralaimės.
Akivaizdus nugalėtojas yra Turkija. Šiuo metu ji vertinama kaip ateinanti valdžia Artimuosiuose Rytuose. Jos turtas – stipri, demokratiška, švelniai islamiška vyriausybė, valdanti 80 mln. vis labiau klestinčių žmonių. Didėjantis jos priešiškumas Izraeliui ir parama palestiniečiams yra labai patrauklūs, kai JAV labiau nei bet kada kertasi su Izraeliu.
Praėjusią savaitę R.T.Erdoganas negailėjo pastangų išplėsti Turkijos patrauklumą Artimuosiuose Rytuose. Daugelio Turkijos gyventojų nuostabai ir Musulmonų brolijos Egipte sielvartui jis tvirtai palaikė sekuliarizmą. „Sekuliariame režime žmonės gali laisvai būti religingi ar ne“, – sakė jis. „Rekomenduoju Egiptui pasaulietinę konstituciją. Nebijokite sekuliarizmo, nes tai nereiškia būti religijos priešu.
Izraelio lyderiai skamba suglumę dėl to, kaip rimtai reikia žiūrėti į Turkijos siekį tapti lyderiu arabų pasaulyje. Pirmą kartą nuo Izraelio įkūrimo tam priešinasi trys galingiausios regiono valstybės – Turkija, Egiptas ir Iranas. Taip ilgai specializuojasi perdėdama grėsmę, kurią kelia tokie menkniekiai kaip „Hamas“, „Hezbollah“ ir PLO, Izraelio lyderiams sunku reaguoti į tikrai rimtą situaciją, kai du galingiausi regiono draugai ir sąjungininkai persijungia į pusę.
Turkijos politika visur susirasti draugų, nerandant priešų, negali tęstis amžinai. Jei po griežtų R. T. Erdogano žodžių Izraeliui bus imtasi griežtų veiksmų, Izraelis ir JAV atsakys. R. T. Erdoganas turėtų mėgautis savo politiniu medaus mėnesiu, kol jis tęsis. Netrukus jis supras, kad Artimuosiuose Rytuose neįmanoma su visais draugauti.
Patrickas Cockburnas yra „Muqtada: Muqtada Al-Sadr, šiitų atgimimas ir kova dėl Irako
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti