Pastarosiomis savaitėmis ir iš tikrųjų dienomis konfliktas Artimuosiuose Rytuose labai paaštrėjo. Izraelis vėl okupavo Gazos ruožą, vadovavo visapusiškam Libano puolimui, siekdamas sunaikinti „Hezbollah“ ir pertvarkyti Libano politinę valdžią, ir grasino Sirijai ir Jordanijai dislokuoti karinius ir orlaivius. Izraelis tai padarė vienašališkai ir neteisėtai, remdamasis savo „prevencinės intervencijos“ doktrina, be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijų.
Izraelio puolimai Gazoje ir Libane buvo akivaizdžiai pažeidžiantys tarptautinę teisę. Tai matyti iš „kolektyvinės bausmės“, kuri yra griežta palestiniečiams Gazoje ir civiliams Libano gyventojams; ir tai matyti iš didžiulio masto ir akivaizdaus civilinės infrastruktūros naikinimo ir daugybės civilių žudomų Gazoje ir Libane. Izraelio veiksmai susiduria su pasaulio nuomonės ir daugumos pasaulio valstybių pasmerkimu. JAV ir Kanada yra dvi pasaulio nuomonės išimtys, kurios palaiko ir pateisina nesąžiningą Izraelio elgesį, regis, neturinčios moralinių ribų, galinčios pažeisti priimtiną tarptautinį elgesį Izraelio atveju.
Remiantis naujienomis, Libane dėl Izraelio karinės agresijos smurtas nusinešė mažiausiai septynių kanadiečių gyvybes (ir daug daugiau kanadiečių aukų). Kanados valdžios atsakas buvo toks, kokio ir tikimasi iš ministro pirmininko Stepheno Harperio konservatorių vyriausybės: Amerikos imperializmo uodegą; ideologinis posūkis į karinį Izraelio agresyvumą ir gynybą, kad ir kokių veiksmų jis imtųsi, ir nesvarbu, koks būtų tarptautinės teisės, teismų sprendimų ir viešosios nuomonės pažeidimas; ir administracinis aplaidumas bei nekompetencija tenkinant Kanados piliečių poreikius, ypač tų, kurie negali pretenduoti į Europos protėvius. Ankstesnė liberalų Paulo Martino vyriausybė jau pradėjo judėti šiomis kryptimis, remdama Kanados kariuomenės dislokavimą koviniam vaidmeniui Afganistano pietuose, o rezoliucijose prieš Jungtines Valstijas palaikė JAV, Izraelį ir keletą kitų Amerikos vasalinių valstybių. Tautos dėl Izraelio nesugebėjimo laikytis Jungtinių Tautų rezoliucijų dėl Palestinos ir kitų žmogaus teisių klausimų. Užuot tęsusi Kanados istorinę paramą daugiašališkumui ir tarptautinei teisinei valstybei, Kanada dabar gina teisę taikyti vienašales karines priemones JAV ir Izraeliui, taip pat atskiras tarptautines taisykles daugeliu klausimų. Tuo pat metu Kanada veidmainiškai seka JAV, teigdama, kad nori Šiaurės Korėjos, Irano, Venesuelos ir kitų šalių laikytis tarptautinių taisyklių ir normų. Remiantis nauja Kanados užsienio politikos pozicija, kai kurios valstybės, matyt, turi teisę į ekstrateritorinį suverenitetą, o kai kurios valstybės gali naudotis savo suvereniomis teisėmis tik kitų nuožiūra.
Harperis užėmė šias pozicijas dar energingiau nei ankstesni liberalai, nuolat remdamasi visomis amerikietiškomis klišėmis, kaip pasaulis pasikeitė nuo rugsėjo 9-osios. Harperis padarė Kanadą pirmąja valstybe, įvedusia sankcijas naujai išrinktai Hamas vyriausybei Palestinos teritorijose – šios sankcijos tapo tikru karo veiksmų eskalavimo priežastimi (o ne klastinga žiniasklaidos linija, kaltinanti Izraelio kareivio pagrobimą). Gazos ruožo sieną, nepaisant Izraelio ir Vakarų sankcijų Palestinos vyriausybei ir palestiniečių piliečių nužudymo Gazos paplūdimyje Izraelio raketomis). Tiesą sakant, Harperis ne tik suvienijo Kanadą su JAV G11 susitikimuose, gindamas Izraelio bombardavimą Libane, bet ir buvo aiškiausias Izraelio puolimų Gazoje ir Libane „proporcingumo“ gynėjas. Londone, pakeliui į G8 susitikimą Rusijoje, Harperis žiaurius Izraelio išpuolius pavadino „išmatuotu atsaku“. (Galima ciniškai stebėti, kiek besitęsiantis Artimųjų Rytų konfliktas padeda Harper pastangoms parduoti Albertos naftos smėlį Amerikos vyriausybei ir naftos monopolijoms, o Harperis trimituoja Kanadą kaip „energijos supervalstybę“.)
Tiek daug pastangų atiduodant ideologiniam postringavimui, Harperio vyriausybės administracinė nekompetencija padedant Libane įstrigusiems kanadiečiams šokiravo. Užsienio reikalų biurokratija buvo dar tvirčiau surišta Kanadoje su Amerikos imperija ir ruošiasi Harperio G8 kelionei. Nelaimingas užsienio reikalų ministras Peteris MacKay'us atostogauja Naujojoje Škotijoje; MacKay'us šiandien viename televizijos interviu komiškai pasiūlė kanadiečiams Libane prisijungti prie artimiausio interneto ryšio ir susisiekti su Kanados ambasada, kaip išvykti iš Libano! Toks neoliberalų nekompetentingumas administruojant bazinę valstybės mašineriją vargu ar yra naujiena, bet tai yra nerealu. Iš tiesų, vyriausybės laikysena yra nacionalinė gėda po to, kai Kanados piliečiai žuvo Izraeliui neteisėtai bombarduojant civilius taikinius. Tai pats sprogdinimas, kurį ministras pirmininkas Harperis aiškiai patvirtino kaip „išmatuotą atsaką“. Kanados vyriausybė, kaip ir Izraelio režimas, turi kanadiečių (ir, žinoma, šimtų nekaltų civilių šiame regione) kraują.
Tai labai apgailėtina, neapgalvota ir moraliai nerimą kelianti užsienio politikos pozicija, kurią dabar palaiko Kanada: glaudesnė integracija į JAV užsienio politikos pozicijas, įskaitant doktriną apie JAV ir Izraelio teisę naudoti karinę „prevencinę intervenciją“, išskyrus bet kokias JT Saugumo Tarybos sankcijas; nekritiškas derinimasis su JAV ir Izraelio karinėmis intervencijomis, įskaitant aktyvesnius Kanados karinius dislokavimus; ir politinis bei biurokratinis nepaisymas kanadiečiams, kurie gali trukdyti užimti šias užsienio politikos pozicijas (nesvarbu, ar tai būtų Libane įstrigę kanadiečiai, ar kanadiečiai, neteisėtai išduoti per JAV karą su terorizmu). Parlamento opozicijos jėgų tyla (liberalų atveju) ir netvarka (Kvebeko bloko ir NDP atveju) buvo apmaudu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip nedrąsūs jie buvo aktyviai priešindamiesi Harperio konservatoriams, ir savo pačių politinius pertvarkymus neoliberalizmo ir Kanados užsienio politikos pozicijų atžvilgiu, negalima teigti, kad jų balsingos opozicijos trūkumas stebina.
Akivaizdu, kad reikia nedelsiant konfiskuoti Izraelio puolimą Libane ir Gazoje (taip pat praneštus įsiveržimus į Siriją ir Jordaniją). Šios atakos pareikalavo šimtų nekaltų gyvybių ir katastrofiškai sunaikino civilinę infrastruktūrą, Izraeliui vykdydami „kolektyvines bausmes“, pažeisdami tarptautinę teisę. Sankcijos ir embargas Gazos ruože, įskaitant maistą ir medicinos reikmenis, kurie sukelia humanitarinę nelaimę, taip pat turi būti nedelsiant nutraukti. Pasaulio vyriausybės ir Kanados bei tarptautiniai taikos judėjimai turi atmesti JAV ir Izraelio bandymą vienašališkai nustatyti, kas yra ir kas nėra priimtina suvereni vyriausybė, ir vienašališkai perbrėžti politines ir teritorines Artimųjų Rytų ribas. Pasaulio dėmesys turi būti nukreiptas į Izraelio vykdomą masinį palestiniečių įkalinimą ir žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant vaikų įkalinimą Izraelio kalėjimuose; Izraelio tarptautinių teismų pažeidimai statant apartheido skiriamąją sieną (didžioji jos dalis gerokai už jos 1967 m. sienų – atviroje žemėje, net už nelegalių gyvenviečių Vakarų Krante); bandymas visiškai įtraukti Rytų Jeruzalę į Izraelį; ir būtinybė derėtis dėl visiškai nepriklausomos ir suverenios Palestinos valstybės (kurios atžvilgiu gana neaišku, ar Izraelis mano, kad iš tikrųjų turi teisę egzistuoti, atsižvelgiant į jo faktinę praktiką Palestinos valdžios atžvilgiu). Be šių žingsnių konfliktas tarp Izraelio ir su juo besiribojančių valstybių tikrai nesumažės; socialinį teisingumą palestiniečiams ir tokias pačias suverenias teises į savivaldą ir nacionalinį apsisprendimą, kaip ir bet kuriai kitai pasaulio tautai; arba užbaigti visus Vidurinius Rytus apimantį politinį nestabilumą. Artimųjų Rytų katilas ir toliau virs, o krizė po krizės vėl aplankys Libaną. Kanadiečiai turi paraginti Harperio vyriausybę atsiskaityti už tai, kodėl ji vis kursto konflikto ugnį Viduriniuose Rytuose ir kaip jos veiksmai prisidėjo prie kanadiečių civilių Libane ir Kanados karių praradimo Afganistane. Ši kruvina, siaubinga diena turi turėti gerų rezultatų.
Gregas Albo dėsto politinę ekonomiją Jorko universitete.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti