Krizės ištiktas kapitalizmas yra nuostabus vaizdas. Atrodo, kad dažniausiai sistema skamba gana gražiai. Oi, gal pasėlis žmonių netenka darbo, kai koks stambiagalvis kostiumas viršuje nusprendžia pakilti ir pereiti į pigesnę darbo rinką. O gal miestas ar du, ar net visas regionas bankrutuoja ir nuskursta, parduotuvės apkaltos lentomis, vaiduokliai gatvėje. Galbūt jaunų žmonių karta yra prastai išsilavinusi, nes niekas nesugalvojo, kaip paversti deramą pelną besimokančius dešimtmečius, todėl ji nuslydo į prioritetų sąrašo apačią. Galbūt čia ar ten yra nukrypimų, pavyzdžiui, teigiama paskata užpildyti kalėjimus. Tačiau apskritai šis daiktas garsėja kaip gerai sutepta mašina, dūzgianti ir duodanti didžiausią gėrybę didžiausiam skaičiui. Be to, tai vienintelė mašina mieste.
Bet tada sugenda. Įspūdingai.
Ir pasirodo, kad ši aukščiausia įmanoma žmogaus raidos forma turi daugiau nei keletą esminių trūkumų, šiuo metu aktualu yra tai, kad ji neišvengiamai ir konstituciškai patiria periodinę, niokojančią krizę.
Tokiais momentais suabejota kapitalo tikrumu, o ne marksistai ir nostalgiški revoliucionieriai. Ne, patys kapitalistai, darbais, jei ne žodžiais, didelius savo ideologijos gabalus išmeta už borto. Nematoma turgaus ranka? Sveikas. Ribotas valdžios įsikišimas į verslą? Sveikas. Savaime koreguojanti sistema? Sveikas. Kad ir ko prireiktų norint iš naujo stabilizuoti sistemą, padarykime tai. Prakeikti principai.
Pragmatiškas ir laikinas pagrindinių ideologinių įsitikinimų atsisakymas yra puikus demaskavimas. O už kaukės – baimė, pasimetimas, bravūra.
Finansų valdovai gyvena visatoje, kurioje jiems atlyginama už tai, kad jie yra nepasotinami ir kliedesiai. Didžiausią pelną turėdami kaip vienintelę būtinybę, jie kasdien triūsia siekdami paversti visus žmogiškus santykius ir bet kokią materijos formą – gyvūninę, augalinę ar mineralinę – į piniginį turtą. Vieninteliai apribojimai, kiek būdų tą išteklius, iš kurių gaunama pajamų, galima perkonfigūruoti ir perpakuoti; vieninteliai apribojimai, kiek kartų jis gali būti perparduotas; tik vaizduotės ribos riboja, kiek būdų iš jo galima išvilioti pelną. Mes esame žmonės; mūsų vaizduotė be ribų. Supratome, kaip pirkti, parduoti ir išnuomoti oro erdvę virš pastatų ir lygumose pučiantį vėją. Ir čia jūs manėte, kad „paveldėk vėją“ tėra metafora. Bet bent jau oras yra medžiaga, kurią galite jausti ir girdėti, o gaivaus rudens dieną – užuosti. Mūsų vaikinai yra kur kas daugiau, nes jau seniai atsisakė molekulinių dalykų ir prekiavo visiškai nematerialia.
Taigi, tai yra taisyklės, pagal kurias jie žaidė. Ar dabartinis žaidėjų skaičius sudarė šias taisykles? Ne, tai yra kapitalo atkūrimo taisyklės, o dabartiniai žaidėjai tiesiog dalyvauja žaidime tuo metu, kai, skatinami informacinio greitkelio ir globalizacijos kontekste, jie sukėlė krizę, kuri dar gali pasibaigti. būti statesnis, platesnis ir gilesnis nei bet kuri naujausia istorija. Kaip gali pasakyti bet kas, stovintis ant kampo, neapkęskite žaidėjo, o ne žaidimo.
O mes visi kiti? Kas mes jiems? Mes esame žmogiškasis gebėjimo nešti ir sumokėti skolas įsikūnijimas. Štai ir viskas. Mes esame mūsų kredito balai. Mes taip pat galime turėti juos mirksi LED ekrane, implantuotame į kaktą.
Mes buvome čiulpiami, viliojami, manipuliuojami ir verčiami prisijungti prie jų jų kliedesių pasaulyje, įvilioti kaip įspūdingi įsivaizduojamo turto perprodukcijos žaidėjai. Ir nors fiktyvumo sfera be galo išsiplėtė, mūsų realaus gyvenimo sritis susitraukė ir traukėsi. Mūsų atlyginimai sumažėjo arba sumažėjo; gyvenome bijodami įgyti neapdraustą sveikatos problemą; mūsų hipotekos virto švininiu kamuoliuku ir grandine. Paskolos ir skolos daugėjo, o palūkanų normos vis didėjo. Viena po kitos administracijos įgalino padidinti pelną ir sumažinti skausmą.
Taigi, kol jie įnirtingai veržiasi gelbėti sistemą, trumpam sustokime ir pagalvokime, kur esame.
Mes bendrai susiduriame su trimis didelėmis, tarpusavyje susijusiomis krizėmis: pasauline kapitalizmo krize; planetos tvarumo krizė; ir karo, militarizmo ir imperijos krizės.
Kapitalizmo krizė bus laikinai išspręsta. Neabejotina, kad tai užtruks, bet rinkos stabilizuosis, skolinimasis ir skolinimas vėl atsiras, o pelno gavimas vėl pradės eiti į vėžes. Kaukė, kuri dabar yra remonto dirbtuvėse, atliekama pagal užsakymą pertvarkyti, bus vėl vietoje, tvirtai pritvirtinta, kad vėl parodytų triumfuojančio kapitalo veidą. O kapitalas triumfuoja tvirtai rankose tą ideologijos gabalą, kuris niekada nebuvo išmestas – alternatyvos nėra, arba TINA.
Tai atveda mane prie ketvirtosios krizės, kuri beveik nepripažįstama ir beveik nediskutuojama, bent jau čia, JAV: kairiųjų politinės impotencijos krizė.
Mes stovime prie daugybės nelaimių slenksčio, nes nėra alternatyvios tvaraus, į žmones orientuoto žmogaus vystymosi vizijos, alternatyvios gilios reformos platformos arba organizuotos bazės, galinčios mesti iššūkį ir pakeisti valdžią.
Taigi ši akimirka – didysis demaskavimas – turėtų būti skubus priminimas, kad mūsų laukia kelių kartų projektas. Tai yra, sukurti gyvybingas politines ir efektyvias organizacines formas, galinčias veikti remiantis tikėjimu, kad įmanoma sukurti visuomenę, kuri pakeltų tai, kas dosni, kūrybinga ir humaniška, kartu pažabodama gobšus, trumparegius ir grobuoniškus. Turi būti alternatyva.
Priešingu atveju mes ir ateinančios kartos liksime žaidėjų ir jų žaidimo malonėje.
______________
Linda Burnham yra moterų spalvų išteklių centro įkūrėja ir buvusi vykdomoji direktorė. Ji vadovavo Trečiojo pasaulio moterų aljansui, organizacijai, kuri išaugo iš moterų susivienijimo Studentų nesmurtiniame koordinavimo komitete (SNCC). Daugybė jos paskelbtų straipsnių yra: „Ar skurdas buvo moteriškas Juodojoje Amerikoje“, Rasė ir lytis: analogiška ar ne“, „Plauktuko žinutė iš LA“ ir „Verbavimas FTB: apmąstymai apie varpo kreivę“.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti