Istorija apie Kongo Demokratinę Respubliką (KDR) apima sudėtingą, platų diskursą, kuriam reikia subtiliai žiūrėti į temą. Pagrindinis požiūris, apibūdinantis šalies istoriją kaip apie Kongo elito „įsitvirtintą politinę korupcijos kultūrą“, nepateikia viso vaizdo.
Toks požiūris tikrai nėra naudingas, kai norima suprasti, kas vyksta Konge per pastaruosius dešimt metų. Du pilietiniai karai nusinešė apie 5 mln. Nors antrasis Kongo karas oficialiai baigėsi 2003 m., taika šioje šalyje tebėra sunkiai pasiekiama.
Kas tiksliai vyksta KDR? Koks yra sprendimas? Savo knygoje „Bėdos su Kongu: vietinis smurtas ir tarptautinio taikos kūrimo nesėkmė“ Severine Autesserre sprendžia šiuos klausimus. Autessere vertina „tarptautinės taikos kūrimo kultūros“ pastangas užtikrinti ilgalaikę taiką KDR. Autesserre'o argumentas yra tas, kad tarptautinės taikos kūrimo pastangos, įskaitant didžiausią JT taikos palaikymo misiją pasaulyje, nesugebėjo sukurti tvarios taikos KDR.
Ji pabrėžia, kad tarptautinis nesugebėjimas sukurti ilgalaikės taikos KDR nėra unikalus. Autesserre teigia, kad tyrimai rodo, kad reikšmingas trečiųjų šalių įsitraukimas yra labai svarbus, kad taikos įgyvendinimas būtų sėkmingas militarizuoto konflikto metu. Tačiau „kaip ir Kongo atveju, 70 % taikos procesų, kuriems naudingas didelis tarptautinis tarpininkavimas, vis dar nesugeba sukurti ilgalaikės taikos“ (Autesserre 2010). Autesserre laikosi nuomonės, kad priežastis, kodėl šie taikos kūrimo procesai nepavyksta, iš dalies yra dėl to, kad tarptautiniai tarpininkai linkę sumenkinti arba ignoruoti tai, ką ji vadina „vietinėmis darbotvarkėmis“. „Vietinės darbotvarkės – asmens, šeimos, klano, savivaldybės, bendruomenės, rajono ar etninės grupės lygmeniu – bent iš dalies skatina smurto tęsimąsi įgyvendinant taikos susitarimą“ (Autesserre 2010).
Taigi, 2003 m. oficialiai pasibaigus KDR pilietiniam karui, vietos darbotvarkės ir toliau kurstė „sukilimus“, destabilizavusius Kivu provincijas, rašo Autesserre. Šiaurės Kivu mieste Mai Mai milicija, bendradarbiaudama su Kongo prezidentu Josephu Kabila, taip pat Ruandos hutų kovotojais, kovojo su Ruandos kilmės Kongo kareiviais, „norėdami sustiprinti savo pretenzijas į žemę, gamtos išteklius ir provincijos bei subprovincijos valdžios pozicijas“ ( Autesserre 2010). Kita vertus, Ruandos kilmės Kongo gyventojai atsisakė bet kokio atsiskaitymo, nes bijojo, kad gali prarasti vietinę ekonominę ir politinę galią, kurią įgijo per ankstesnius karus.
„Šie konfliktai paskatino smurtą prieš kinarvanda kalbančią Kivu mažumą ir palaikė Ruandos hutų sukilėlių buvimą Kongo teritorijoje, kurie abu išliko pagrindinėmis kliūtimis nacionaliniam ir regioniniam susitaikymui nuo 2003 m. Kaip tapo akivaizdu 2008 m. išaugus smurtui, šios masinės problemos taip pat galėjo iš naujo įžiebti nacionalinius ir regioninius karus“ (Autesserre 2010).
Autesserre priduria, kad „iš viršaus į apačią nukreiptos priežastys“ taip pat prisidėjo prie smurto oficialiai pasibaigus pilietiniam karui. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad Kongo ir užsienio politikai manipuliavo vietos lyderiais ir milicija, siekdami praturtėti ir sutelkti paramą savo tikslams. Būtent dėl šių priežasčių Autesserre teigia, kad be kovos su smurto KDR priežastimis iš viršaus į apačią, taip pat turėjo būti įgyvendinti konfliktų sprendimo iš apačios į viršų procesai.
Autesserre analizė yra aiški ir aktuali, tačiau jai trūksta platumo. Ji daugiausia tyrinėja tai, ką ji vadina taikos kūrimo kultūra, nepakliaudama tokių organizacijų kaip JT institucinei analizei. Institucinė analizė paaiškina tikrovę per pagrindinių institucijų vaidmenis ir dinamiką.
Vadinasi, institucinės analizės išeities taškas būtų konstatuoti tai, kas akivaizdu, t. y. JT gali „vaidinti teigiamą vaidmenį tik tuo atveju, jei didžiosios valstybės leidžia jai atlikti teigiamą vaidmenį“ (Chomsky 2003). Chomsky (2003) teigimu, Jungtinės Valstijos (JAV) yra didžiausias JT skolininkas. Taigi JT savo sąskaitas apmoka JAV. Natūralu, kad JT dalis, kurių JAV nemėgsta, „mes jas praktiškai pašaliname“ (Chomsky 2003).
Būtent šiuo požiūriu galime pradėti suprasti, kodėl JT nesugebėjo užkirsti kelio masinėms žudynėms, pavyzdžiui, Ruandoje. JT negalėjo sustabdyti žiaurumo Ruandoje iš dalies dėl to, kad JAV lobizavo JT pajėgas iš Ruandos, kai žudynės prasidėjo 1994 m. balandį (Herman ir Peterson, 2010). Priežastis, dėl kurios JAV siekė išvesti JT pajėgas iš Ruandos, yra ta, kad jos siekė toje šalyje pakeisti režimą, o JAV nenorėjo, kad JT kariai trukdytų jos patikimam sąjungininkui Pauliui Kagame ir jo Ruandos patriotiniam frontui (RPF). , pasak Hermano ir Petersono (2010).
Būtent tokia parama atvėrė kelią Kagame ir jo sąjungininkui Yoweri Museveni, „dviem ištikimiausiems JAV klientams regione – periodiškai įsiveržti ir okupuoti KDR... ir už jos ribų be „tarptautinės bendruomenės“ pasipriešinimo“ (Hermannas). ir Petersonas 2010). Reikėtų pažymėti, kad JAV aktyviai rėmė šias invazijas į KDR, „dar labiau nei rėmė RPF siekį užimti Kigalį“. Ir, kaip dokumentais patvirtino daugelis žmogaus teisių organizacijų, šios invazijos į KDR privedė prie daugybės tūkstančių hutų pabėgėlių nužudymo per masines žudynes... ir taip pat buvo priedanga didesniems Kagame-Museveni išpuoliams prieš Kongas, kuris destabilizavo gyvenimą šioje didelėje šalyje...
Manau, kad būtent ši institucinė dinamika labiausiai prisideda prie tarptautinio nesugebėjimo sukurti ilgalaikę taiką tokiose vietose kaip KDR. Ir, kaip teigia Autesserre (2010), „šių nesėkmių priežasčių supratimas yra daugiau nei akademinis užsiėmimas.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti