Tassosas Tsakiroglou: Kaip manote, kad būtina suprasti tarpusavio ryšius tarp gilėjančios kapitalistinės ekonomikos aklavietės ir sparčiai įsibėgėjančios ekologinės grėsmės?
Johnas Bellamy Fosteris: Būtina skubiai suprasti sąsajas tarp ekonominis aklavietė ir ekologiškas nepaprastoji padėtis kyla dėl bendros grėsmės, kurią jie kelia materialinėms pasaulio gyventojų sąlygoms ir ilgalaikiam žmonijos išlikimui. Iš pažiūros jie gali atrodyti kaip atskiros, net diametraliai priešingos problemos. Tikrasis jų ryšys išryškėja tik tada, kai patenkame į gamybos lygį ir suvokiame, kad jie yra įsišakniję pačiame kapitalo kaupimo procese. Šiandien nėra jokio išėjimo iš mus užklupusių ekonominių ir ekologinių krizių, dėl kurių nereikia išeiti iš paties kapitalizmo.
Jūs darote skirtumą tarp dabarties „epochinė krizė“ ir „įprastos vystymosi krizės“. Koks tiksliai skirtumas?
Periodinės ekonominės krizės, susijusios su verslo ciklu, yra neatskiriama kapitalo kaupimo proceso ypatybė. Monopolinis kapitalizmas taip pat yra linkęs į stagnacija arba ilgalaikis augimo tendencijų sulėtėjimas. Lėtas augimas dabar yra brandaus kapitalizmo norma – tam iš dalies prieštarauja finansavimas ekonomiką, kuri, žinoma, kelia savo prigimtinius pavojus. Kartu šie reiškiniai apima tai, ką galime pavadinti ekonomine arba „vystymosi“ krize.
Tačiau galime kalbėti ir apie reiškinio atsiradimą tam tikrais pereinamaisiais žmonijos istorijos laikotarpiais „epochinė krizė“ viso gamybos būdo struktūrinės krizės prasme, kai sistema susiduria su savo absoliučiomis ribomis: vidine ir išorine. Tokia epochinė krizė matoma sumenkinant visi materialinės sąlygos: ekonominės ir ekologinės. Šiandien planetos nepaprastoji aplinkos padėtis yra tokia didžiulė, kad mokslinis sutarimas mums sako, kad kyla abejonių dėl ilgalaikio žmonijos išlikimo; tuo pat metu susiduriame su ekonomikos sąstingiu ir finansavimu. Kartu šios sąlygos atspindi visos žmonijos istorijos epochos krizę.
Krizės metu dominuojanti žiniasklaida ir komunikacijos pramonė atlieka lemiamą vaidmenį palaikant socialinę tvarką, pateisinant taupymo programas ir šmeižiant politinio pasipriešinimo kovas. Ar yra kokia alternatyva?
Neskaitant vyraujančios ideologinės kapitalizmo tikrovės, pagal kurią klasė, kuriai priklauso materialinės gamybos priemonės, taip pat paprastai valdo ir psichinės gamybos priemones (ty komunikacijas), kaip sakė Marksas ir Engelsas. Vokiečių ideologija — yra žiniasklaidos problemų, būdingų mūsų laikams. Tiek tradicinę žiniasklaidą, tiek profesionalią žurnalistiką sparčiai ardo internetas, kuris pats šviesos greičiu tampa monopolizuojamas. Tai reiškia, kaip Robertas McChesney argumentuoja būsimame vasario mėnesio numeryje Mėnesio apžvalga, turime: (1) žiūrėti į naujas interneto monopolijas kaip į monopolinio kapitalo formas ir prieštarauti pačiam jų egzistavimo pagrindui; ir (2) žurnalistiką traktuoti kaip viešąją gėrybę, kuriai reikia valstybės subsidijų, kad būtų užtikrintas demokratinis klimatas. Ir tai būtų tik žiniasklaidos maišto pradžia. Kaip teigiama 2013 metų liepos-rugpjūčio mėn of Mėnesio apžvalga kairiesiems gyvybiškai svarbu atgaivinti savo didesnę kritiką kultūros aparatas kuris trumpai iškilo septintojo dešimtmečio pradžioje (įsišaknijęs ankstesnėse idėjose Bertolt Brecht), bet vėliau buvo pamirštas.
Čia, Graikijoje, sulaukiame daugybės apreiškimų apie korupciją, susijusią su milijonais eurų, gaunamų iš karinių tiekimo kyšininkavimo. Vienas iš buvusių ministrų jau yra kalėjime. Kokia yra karinių išlaidų socialinė kaina?
Socialinės išlaidos kapitalistinė kariuomenė yra tokia pat didelė, kaip ir paties kapitalistinio gamybos būdo kaina: nelygybė, išnaudojimas, švaistymas, naikinimas, plintanti korupcija ir klasinis mūsų visuomenių stebėjimas – prarastos žmonių gyvybės ir kūrybiškumas. Kariuomenė naudojama išlaikyti imperialistinė pasaulio ekonomika nepažeistas – atitolinti pokyčius ir užtikrinti represijas. Todėl priešprieša militarizmui ir imperializmui yra pirmasis pasaulinio pasipriešinimo judėjimo reikalavimas.
Kur palieka dabartinė kapitalizmo krizė socialdemokratija, atsižvelgiant į neoliberalizmo dominavimą ir sunaikinimą Socialinio aprūpinimo sistema?
Neoliberalizmas reiškia socialdemokratijos mirtis amžiuje pasaulinis monopolinis-finansinis kapitalas. Socialdemokratija turėjo būti „kapitalizmas su žmogišku veidu“. Sistemoje lieka labai mažai vietos net apsimetinėjimui. Pavojus, kai kairieji sutelks savo kritiką neoliberalizmas o ne pats kapitalizmas, tai dažnai slepia naivų norą atkurti socialinę demokratiją, o ne pripažinti dabartinę realybę ir faktą, kad bet kokiam judėjimui į priekį reikia tikro socializmo kaip savo objekto. Tai nereiškia, kad turėtume nustoti kovoti už reformas, bet šiais laikais jos turi būti susijusios strategijos esminei socialinei transformacijai. Nėra vidurio ar trečiojo kelio.
Jūs tai pasakėte „Dabartinės struktūrinės krizės kontekste yra tvirtų įrodymų, kad marksistinė analizė atgimsta. Kaip tai paaiškinsi?
Jean-Paul Sartre kažkada tai rašė „Antimarksistinis argumentas yra tik akivaizdus ikimarksistinės idėjos atjauninimas“. Jis turėjo omenyje tai, kad istorinio materializmo neįmanoma įveikti jokioje į priekį judančioje kovoje, nes tai reiškia revoliucinį pačių engiamųjų žmonių judėjimą. Marksiškos analizės atgimimas yra neišvengiamas istorijos sugrįžimo produktas: kolektyvinės kovos ne tik suprasti pasaulį, bet ir jį pakeisti.
Johnas Bellamy Fosteris yra redaktorius Mėnesio apžvalga ir Oregono universiteto sociologijos profesorius. Paskutinė jo knyga, parašyta kartu su Robertu W. McChesney, yra Begalinė krizė: kaip monopolinis finansinis kapitalas sukelia sąstingį ir sukrėtimą nuo JAV iki Kinijos (New York: Monthly Review Press, 2012). Naujas jo knygos leidimas Monopolinio kapitalizmo teorija bus paskelbtas 2014 m. balandžio mėn. Tassos Tsakiroglou yra Atėnuose įsikūrusio žurnalo politinis redaktorius Redaktorių žurnalas (Εφημερίδα των Συντακτών/Εfimerida ton Syntakton). Stebėkite Tsakiroglou „Twitter“. @ttsakir. Originalų interviu graikų kalba galite perskaityti adresuwww.efsyn.gr/?p=165468>.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti