Darbas žurnalistu ir politiniu aktyvistu Izraelyje ir Palestinoje bei Turkijos Kurdistane leido man pradėti vertinti kai kuriuos panašumus ir skirtumus tarp abiejų sričių vykstančių kovų. Pastarosios savaitės, kai buvau okupuotose Palestinos teritorijose, suteikė man daugiau peno apmąstymams šiuo klausimu.
Turkijos ir Izraelio paraleles sunku nepastebėti. Pati Turkijos Respublikos konstitucija turi toksiškų diskriminacinių savybių, suteikianti pirmenybę turkams prieš etnines mažumas, o Izraelio teismų sistema (Izraelis neturi konstitucijos) teikia pirmenybę žydams prieš nežydus. Atspindėdamos pagrindinį šių valstybių nelygybės principą, abi šalys labai pasistengė, stengdamosi užkirsti kelią kitų tautų, gyvenančių teritorijose, kurias visiškai kontroliuoja Turkija ir Izraelis, emancipacijai.
Dabartinėje Turkijos konstitucijoje, kurią 1982 m. parengė karinė chunta, teigiama, kad respublikos piliečiai yra tik „turkų tautos“ nariai – ši charakteristika nepasiteisino maždaug 15 mln. kurdų, gyvenančių Turkijos sienose. Pavyzdžiui, Konstitucijos 10 straipsnis draudžia skirstyti vadinamąją turkų tautą į subvienetus, nes, be reikalo, turkų tauta yra nedaloma. Kitaip tariant, vien samprata apie etninių mažumų egzistavimą Turkijoje gali būti suvokiama kaip antikonstitucinė.
Abi valstybės yra labai militarizuotos ir abi valstybės turi plataus masto „antiterorizmo“ teisės aktus – priemonę, dažnai naudojamą nesmurtiniam politiniam organizavimui, kuris meta iššūkį status quo, pažaboti. Abi šalys reguliariai įvykdė siaubingus Ženevos konvencijų pažeidimus, o abi vyriausybės, kaip nuspėjama, atsisako vykdyti atskaitomybę valstybės personalui, padariusiam akivaizdžius tarptautinės teisės pažeidimus.
Izraelio žydų politinės vadovybės rasizmas ir nacionalizmas pamažu iškyla kaip pripažintas faktas, tačiau tiek Turkijos vadovybė, tiek plačioji visuomenė puoselėja žiaurų džingą, kuris galbūt nėra toks gerai žinomas tarp daugelio vakariečių. Turint omenyje, kad PKK yra organizacija, pasisakanti už kurdų politines ir kultūrines teises, o „Islamo valstybė“ yra ekspansinis takfiri samdinys, apklausa nuo 2014 m. pabaigos atskleidžia rezultatus, kurie yra šiek tiek stulbinantys. 43.7 % turkų mano, kad PKK yra pavojingesnė už Islamo valstybę, o 41.6 % mano, kad Islamo valstybė yra pavojingesnė už PKK.
Kovos dėl kurdų emancipacijos Turkijoje ir palestiniečių Izraelyje ir Palestinoje turi ilgą istoriją ir daugybę pakilimų ir nuosmukių. Tai pasakius, dabartinė tų kovų padėtis yra visiškai kitokia.
Turkijoje pagrindinės organizacijos, vadovaujančios kurdų judėjimui, yra Kurdistano darbininkų partija (PKK) ir Liaudies demokratų partija (HDP). Pirmoji yra politinė ir karinė organizacija, daugiau nei tris dešimtmečius dalyvaujanti ginkluotame konflikte su Turkija. Pastaroji yra politinė partija, kuri sugebėjo peržengti Turkijos rinkimų slenkstį ir surinko daugiau nei 12 % balsų per pastaruosius parlamento rinkimus.
Dirbant daugelyje Turkijos kurdų vietovių, akivaizdus ir betarpiškas pastebėjimas buvo tas, kad šios dvi organizacijos sudaro platų masinį judėjimą, turintį milijonus aktyvių rėmėjų tiek Turkijoje, tiek diasporoje. Nors PKK vidinė galios struktūra vargu ar yra vadovėlinis decentralizuoto sprendimų priėmimo pavyzdys, organizacijos darbotvarkė buvo kruopščiai ištobulinta glaudžiai bendradarbiaujant su daugybe kurdų bendruomenių šalies kurdų vietovėse, todėl organizacija ir jos darbotvarkė turi didžiulį poveikį. Turkijos kurdų gyventojų parama.
HDP yra tiek masinis judėjimas, tiek politinė partija. Be to, tai ne tik „prokurdiška“ partija, bet ir partija, kuri siekia įtraukties, daugiakultūrės ir kairiosios platformos. Tokiai partijai daugiau nei 12 % balsų tokioje šalyje kaip Turkija yra stulbinantis pasiekimas.
Nors ir veikia itin priešiškoje aplinkoje, visiškai įmanoma, net tikėtina, kad PKK ir HDP artimiausiais metais pavyks išsaugoti seniai užtrukusią šalies konstitucijos reformą ir platesnę politinę kultūrą. Dažnai būna taip, kad kuo daugiau žmonių mobilizuojasi tam, kad pasigintų tam tikram tikslui, tuo didesnė tikimybė, kad jie galiausiai nugalės, net jei jų priešas yra slegiantis ir galingas valstybės veikėjas.
Palestinoje toks proveržis yra mažiau neišvengiamas. Paskutinis mano buvimas okupuotose Palestinos teritorijose suteikė man daugiau anekdotinių įrodymų apie apgailėtiną faktą, kad Izraelio susidorojimas su Palestinos politiniais organizatoriais tikrai padarė savo. Yra daugybė įspūdingų – per palyginti mažas – įvairių pasipriešinimo Izraelio okupacijai formų kišenių, tačiau šiuo metu nėra gerai koordinuoto Palestinos masinio judėjimo, kuriame dalyvautų šimtai tūkstančių aktyvių dalyvių.
Dešimtmečius, kai PLO iš tikrųjų buvo palestiniečių atstovas, svarbiausios tarptautinės bendruomenės valstybės bendradarbiavo su Izraeliu, kad sužlugdytų bet kokio palestiniečių apsisprendimo perspektyvas. Tik pastaraisiais metais palestiniečių reikalas sulaukė platesnio palaikymo ES ir JAV. Nors būtų perdėta sakyti, kad per mažai per vėlu, tikrai jau taip vėlu, kad populiaraus politinio organizavimo pagreitis okupuotose teritorijose sumažėjo.
Kurdų mūšis Turkijoje sulaukė palyginti menkos paramos iš išorės. PKK buvo ir tebėra kriminalizuotas ES, JAV ir NATO. Turkija yra svarbi tiek ES, tiek JAV sąjungininkė (be abejo, įtakinga NATO valstybė). Vis dėlto Turkijos kurdų populiarių politinių struktūrų atsparumas leido padaryti kažką nuostabaus, ty tai, kad Ankara galiausiai bus priversta suteikti kurdams visas teises.
Tačiau ne visai aišku, kokia bus palestiniečių kovos ateitis. Ar atsiras PKK-HDP palestiniečių atitikmuo, ar Izraeliui ir jo Palestinos valdžios bendradarbiams pavyks pakeisti Palestinos politiką iš įkvepiančio masinio pirmosios Intifados judėjimo į politiko atvejo analizę?
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti