Kai 2001 m. Porto Alegre, Brazilijoje, buvo surengtas pirmasis Pasaulio socialinis forumas, jis buvo skirtas Pasaulio ekonomikos forumui Davose, Šveicarijoje. Davosas buvo vieno procento pasaulis. Porto Alegrė buvo mūsų visų pasaulis. Šiandien Katmandu, šešioliktojo pasaulio socialinio forumo vieta, yra mūsų likusių žmonių pasaulis.
Pasaulio socialinis forumas turėjo perteikti mūsų pasipriešinimą pasauliniam kapitalizmui ir jo sunaikinimui. Tai taip pat turėjo būti visų žmonių ir tinklų, kovojančių už socialinį teisingumą ir taiką, solidarumo patvirtinimas. Tai taip pat buvo galimybė susiburti planuoti ateitį, ateitį, kurioje, kaip sakoma WSF šūkiu, įmanomas kitas pasaulis.
Savo romane apie gyvenimus, susipynusius su Prancūzijos revoliucija, romanistas Charlesas Dickensas sakė, kad tai buvo geriausi laikai ir patys blogiausi.
Šios dienos tikrai yra patys blogiausi laikai. Klimato katastrofa gresia planetai. Neoliberalizmas smarkiai žlugo, tačiau jis išlieka dar labiau įsitvirtinęs kaip ideologija ir politika. Mes stebime fašizmo iškilimą visame pasaulyje – iš tiesų, į pietus nuo Nepalo, matėme, kaip fašizmas pakelia savo bjaurią galvą Indijoje. Esame dviejų genocidų liudininkai. Vienas iš jų vyksta Mianmare, kur karinis elitas beviltiškai laikosi valdžios, be atodairos žudydamas visą opoziciją, o tai neįmanoma, nes pasipriešinimas dabar kontroliuoja 60 procentų šalies. Didesnis genocidas vyksta Gazoje, kur izraeliečiai jau nužudė apie 29,000 70 palestiniečių, iš kurių XNUMX procentų yra moterys ir vaikai. Dabar jie ruošiasi įžengti į Rafah miestą, žadėdami daugiau skerdynių, daugiau liūdesio.
Nuo Izraelio invazijos į Gazą gerai nemiegojau. Iš tiesų, kai kur pasaulyje vyksta didžiulės skerdynės, negalima mėgautis viena asmeninės laimės akimirka. Toks gebėjimas įsijausti į kitų kančias yra žmonių solidarumo pagrindas. Tai kyla iš mūsų bendro žmogiškumo.
Klausiame savęs, kodėl Izraelis yra taip pasiryžęs visiškai sunaikinti palestiniečius kaip tautą? Klausiame, kodėl Jungtinės Valstijos yra taip pasiryžusios tiekti ginklus ir amuniciją genocidui vykdyti? Klausiame, kodėl Europa, kuri mums kadaise pasauliniuose pietuose sakė, kad tai civilizacijos viršūnė, palaiko barbarizmą?
Taip, tai pats blogiausias laikas. Bet ar tai geriausias laikas? Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ar esame pasirengę priimti didžiuosius šių laikų iššūkius?
Ar esame pasirengę dėti visas pastangas, kad išgelbėtume planetą nuo klimato katastrofos, kurią sukūrė pasaulinis kapitalizmas?
Ar toliau kovosime politinę ir ideologinę kovą, siekdami išrauti ir išardyti neoliberalizmą?
Ar mes norime savo kūnus pastatyti prieš fašizmo progresą?
Ar ketiname atiduoti viską, kad būtų sustabdytas genocidas Gazoje ir kitur?
Leiskite man baigti cituodamas iš interviu Su Usamah Hamdanu, Hamas atstovu Libane, taip pasielgiau 2004 m. Beirute. Paklausiau jo, ar jis nebijo dėl savo gyvybės, nes yra aukšto rango organizacijos vadovas. Štai jo atsakymas:
Aš dviese [nužudymų] sąrašai, vienas su šešiais vardais, o kitas su 12 pavardžių. Bet aš gyvenu savo gyvenimą normaliai. Pusryčiauju su vaikais, visada stengiuosi tai daryti, nes tada galiu su jais pasikalbėti ir paklausti apie jų dieną ir planus. Aš aplankau savo draugus, o mano draugai aplanko mane. Visai neseniai su vaikais išėjau maudytis į jūrą. Jūs tiesiog mirštate vieną kartą, ir tai gali būti nuo vėžio, automobilio avarijos ar žmogžudystės. Atsižvelgiant į šiuos pasirinkimus, man labiau patinka žmogžudystė.
Dvasia, atsispindinti Hamdano atsakyme, mano nuomone, yra priežastis, kodėl palestiniečiai, net ir genocido akivaizdoje, galiausiai triumfuos. Pasisemkime jėgų iš tos dvasios. Palestinai mūsų reikia. Tačiau mums reikia ir Palestinos. Ir padėkokime Palestinai už tai, kad ji rodo kelią ir nušvietė kelią likusiam pasauliui.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti