Ketvirtadienį laikraštis „The Washington Post“ paskelbė, ką pateikė kaip naujus įrodymus apie slaptą susitarimą, pagal kurį Pakistano pareigūnai jau seniai privačiai remia JAV bepiločių orlaivių karą šalyje, net kai jie viešai jį kritikavo.
Dauguma naujienų leidinių išgirdo „Post“ istoriją, o Pakistano viešosios opozicijos ir privataus bendrininkavimo bepiločių orlaivių klausimu tema buvo įrėminta žiniasklaidoje apie Pakistano ministro pirmininko Navazo Šarifo pareiškimą, kad jis paragino prezidentą Baraką Obamą nutraukti bepiločių orlaivių karą.
Tačiau „Post“ istorija ignoravo pagrindinį faktą, kuris prieštarauja šiai temai: Pakistano karinė vadovybė daugelį metų ryžtingai nusisuko prieš bepiločių orlaivių karą ir susitikimuose su JAV pareigūnais labai spaudė, kad Pakistanui būtų suteikta veto teisė prieš taikymąsi.
Tiesą sakant, įslaptintų CŽV dokumentų nutekėjimas į „Post“ atrodo, kad CŽV pareigūnų pastangos užkirsti kelią Obamos administracijos sprendimui sumažinti bepiločių orlaivių karą Pakistane iki minimumo, jei ne visiškai jį nutraukti.
„Post“ straipsnyje, kurio bendraautorius yra Bobas Woodwardas, sakoma: „Nepaisant pakartotinio CŽV bepiločių orlaivių kampanijos pasmerkimo, Pakistano vyriausybės aukščiausi pareigūnai ilgus metus slapta pritarė programai ir reguliariai gaudavo įslaptintus pranešimus apie streikus ir aukų skaičių...“.
„The Post“ citavo itin slaptus CŽV dokumentus, kurie, kaip teigiama, „atskleidžia aiškų slapto susitarimo, sudaryto tarp dviejų šalių, pobūdį tuo metu, kai nė viena nenorėjo viešai pripažinti bepiločių orlaivių programos egzistavimo“. Dokumentuose, kurie apibūdinti kaip „pokalbių taškai“ CŽV instruktažams, buvo pateikta išsami informacija apie bepiločių orlaivių antskrydžius Pakistane nuo 2007 m. pabaigos iki 2011 m. pabaigos, o tai rodo, kad jie buvo didžiulė sėkmė ir nepareikalauja civilių aukų.
Jau seniai žinoma, kad tarp George'o W. Busho administracijos ir prezidento Pervezo Musharrafo režimo buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį CŽV buvo leista vykdyti bepiločių orlaivių atakas Pakistane.
„WikiLeaks“ laidas citavo ministrą pirmininką Yousafą Gilani 2008 m. rugpjūčio mėn.: „Man nerūpi, ar jie tai darys tol, kol susiras tinkamus žmones. Mes protestuosime Nacionalinėje Asamblėjoje ir tada nekreipsime į tai dėmesio“.
Tačiau toks pareiškimas buvo pareikštas tuo metu, kai CŽV smūgių vis dar buvo nedaug ir jie buvo skirti tik „Al Qaeda“ lyderiams. Tai dramatiškai pasikeitė nuo 2008 m.
„The Post“ straipsniuose nepažymėjo, kad Pakistano karinė vadovybė po 2008 m. JAV bepiločių orlaivių kampanijai pritarė ir tapo stipria opozicija. Pokyčio priežastis buvo ta, kad CŽV 2008 m. smarkiai išplėtė taikinių sąrašą iš vertingų „Al Qaeda“ pareigūnų. „parašo smūgių“, kurie nukentėtų net įtariamiems eiliniams, susijusiems su Pakistano ir Afganistano Talibano šalininkais.
„The Post“ užsiminė apie bepiločių orlaivių atakų sąrašo išplėtimą, tačiau, užuot atkreipęs dėmesį į poveikį Pakistano kariuomenės požiūriui, straipsnis iškėlė kitą populiarią žiniasklaidos temą – Obamos administracijos pareigūnų nepasitenkinimą remiant Pakistano žvalgybos agentūrai. Pakistane įsikūręs Afganistano Talibanas.
Obamos administracija puikiai žinojo apie Pakistano kariuomenės paramą Afganistano Talibano judėjimui, tačiau prieš nuspręsdama eskaluoti karą Afganistane – šis faktas „Post“ istorijoje neįtrauktas.
Didžiulis bepiločių lėktuvų atakų išplitimas Pakistane, kurį 2008 m. surengė tuometinis CŽV direktorius Michaelas Haydenas ir tęsė jo įpėdinis Leonas Panetta, buvo pateisinamas tuo, kad Pakistane taikėsi į bet kurį Pakistane, kuris, kaip manoma, dalyvauja remiant sparčiai augantį puštūnų pasipriešinimą JAV ir NATO. karinis buvimas Afganistane.
Šis nukreipimo pasikeitimas reiškė, kad CŽV bepiločių orlaivių karas nuo 2008 m. vidurio nebebuvo sutelktas prieš užsienio teroristus ir jų sąjungininkus Pakistane, kurie kariavo sukilimą prieš Pakistano vyriausybę. Vietoj to CŽV nusitaikė į islamistus, kurie sudarė taiką su Pakistano vyriausybe ir priešinosi Pakistano Talibano karui prieš vyriausybę.
Du trečdaliai 2008 m. bepiločių orlaivių atakų buvo nukreipti į lyderius ir net eilinius pasekėjus, susijusius su Jalaluddinu Haqqani ir Mullah Nazeer, kurie abu dalyvavo palaikant Talibano pajėgas Afganistane, bet priešinosi atakoms prieš Pakistano vyriausybę.
Bent jau iš pradžių CŽV nebuvo suinteresuota nusitaikyti į Pakistano Talibano lyderius, susijusius su Baitullah Mehsud, kuris vadovavo smurtiniam karui prieš Pakistano kariuomenę. Tik spaudžiant naujajam Pakistano armijos vadovui, štabo viršininkui generolui Ashfaqui Parvezui Kayani, CŽV pradėjo taikytis į Mehsudą ir jo organizaciją 2009 m., kai Mehsudas žuvo per bepiločio lėktuvo smūgį.
Tai laikinai sušvelnino Pakistano kariuomenę. Tačiau 2010 m. daugiau nei pusė smūgių Pakistane buvo nukreipti prieš Hafizą Gul Bahadurą, Haqqani pajėgų sąjungininką, kuris pasiekė susitarimą su Pakistano vyriausybe, kad jis nepriglaus ir nepalaikys prieš vyriausybę kovojančių Talibano kovotojų.
Beveik visi kiti smūgiai buvo nukreipti prieš Afganistano Talibano taikinius.
Pirminis susitarimas, pasiektas vadovaujant Musharrafui, akivaizdžiai nebetaikomas. Kayani CŽV vadovybei aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą bepiločių orlaivių karu 2008–09 m. ir 2010 m., tačiau tik privačiai.
Tada 2011 m. sausio mėn. Raymondo Daviso incidentas, kai CŽV darbuotojas pagal sutartį nušovė du pakistaniečius, kurie, jo manymu, važiavo paskui jį motociklais, sukėlė rimtesnį konfliktą tarp CŽV ir ISI.
CŽV darė intensyvų spaudimą ISI paleisti Davisą iš kalėjimo, o ne leisti jį teisti Pakistano teismui, o ISI vadovas Shuja Pasha asmeniškai įsikišo į bylą, kad pasirūpintų, kad Davisas būtų paleistas 16 m. kovo 2011 d., nepaisant populiarus įniršis prieš Davisą ir JAV.
Tačiau CŽV atsakas buvo surengti bepiločio lėktuvo ataką kitą dieną po jo paleidimo prieš, kaip manoma, Haqqani tinklo pareigūnų susibūrimą, bet iš tikrųjų tai buvo dešimčių genčių ir subgenčių vyresniųjų susitikimas iš viso Šiaurės Vaziristano.
Tada supykęs Kayani pirmą kartą pasmerkė Pakistano karinio vadovo JAV dronų kampaniją. Ir kai Pasha 2011 m. balandžio viduryje susitiko su CŽV direktoriumi Leonu Panetta ir direktoriaus pavaduotoju Michaelu Morellu, jis pareikalavo, kad Pakistanui būtų suteikta veto teisė dėl smūgių, sakė du aktyviai einantys Pakistano generolai, apklausti Islamabade 2011 m. rugpjūtį.
„Reuters“ 16 m. balandžio 2011 d. pranešė, kad JAV pareigūnai sakė, kad CŽV pasirengusi konsultuotis su Pakistanu dėl smūgių, tačiau Pakistano kariuomenės pasiūlymai, kad bepiločių orlaivių kampanija turėtų grįžti į pradinį vertingų „Al Qaeda“ taikinių sąrašą, buvo nepriimtina“.
Tačiau Pakistano kariuomenės primygtinai reikalavimas sumažinti atakas turėjo įtakos Obamos administracijai, kuri jau diskutavo, ar bepiločių orlaivių karas Pakistane tapo neproduktyvus. Valstybės departamentas įrodinėjo, kad jis sukuria tokį antiJAV Pakistane vyrauja nuotaikos, kad tai turėtų būti smarkiai pažabota arba sustabdyta.
Pats B.Obama 23 metų gegužės 2013 dieną savo kalboje Nacionaliniame gynybos universitete nurodė galvojantis bent jau dramatiškai sumažinti dronų karą. Obama sakė, kad artėjant JAV kovos Afganistane pabaiga ir „pagrindinių Al Qaeda kovotojų“ pašalinimas Pakistane „sumažins nepilotuojamų smūgių poreikį“.
O rugpjūčio 1 d. interviu Pakistano televizijos pašnekovui valstybės sekretorius Johnas Kerry pasakė: „Manau, kad [drono] programa baigsis... Manau, kad prezidentas turi labai tikrą laiko juostą ir tikimės, kad tai bus labai, labai greitai.
CŽV susirūpinimas, kad Obama rimtai svarsto galimybę nutraukti bepiločių orlaivių karą Pakistane, neabejotinai buvo motyvas, nulėmęs protingą CŽV pareigūnų žingsnį, siekiant sukurti istoriją, menkinančią Pakistano oficialią opoziciją bepiločių orlaivių karui ir pateikiant jį kuo geresnėje šviesoje.
Garethas Porteris, tiriamasis istorikas ir žurnalistas, besispecializuojantis JAV nacionalinio saugumo politikos srityje, gavo JK Gellhorno premiją už žurnalistiką 2011 m. už straipsnius apie JAV karą Afganistane..
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti