[Izraelio karo teisme teisiamo Matano Kaminero laiškas Stephenui Funkui JAV jūrų pėstininkams]
„Atviras sulaikymas“, Tel Hashomer stovykla, Izraelis
Rugpjūtis 12, 2003
Gerbiamas Steponai,
Ar tai jie vadina „globalizacija“?
Mes gyvename pusę pasaulio vienas nuo kito, gyvenome gana skirtingai, tačiau abu esame toje pačioje situacijoje: dėl sąžinės atsisakome imperatoriškojo karo ir okupacijos, abu šią vasarą stojame prieš karinį teismą. Skaitydamas jūsų pareiškimą negalėjau nusišypsoti dėl pagrindinio karinės logikos vienodumo visame pasaulyje, įskaitant jos nesugebėjimą suprasti, kaip kam užtenka prieš karą, kad atsispirtų jame žudyti ir mirti.
Bet aš maniau, kad tu susipažinęs su mano situacija. Jei ne, leiskite trumpai jus užpildyti. 2002 m. gruodį buvau paskirtas į Izraelio armiją. Po metų savanoriško darbo žydų ir arabų jaunimo judėjime nusprendžiau atsisakyti stoti. Kartu su kitais mano situacijoje esančiais jaunuoliais pasirašiau vidurinės mokyklos vyresniųjų laišką ministrei pirmininkei Sharon ir, kad būtų visiškai aišku, nusiunčiau asmeninį laišką karinei valdžiai, pranešdamas, kad ketinu atsisakyti.
Jie man pranešė, kad neketina manęs paleisti: armija atleidžia tik pacifistus (bent jau taip tvirtina), o aš neatitikau jų pacifisto apibrėžimo. Taigi nuo gruodžio mėn. buvau nuteistas „drausmine byla“ (ar jūrų pėstininkai taip pat turi tokią juokingą įstaigą?) 28 dienoms karinio kalėjimo – tris kartus iš eilės. Trečią kartą sėdėjęs kalėjime, paprašiau prisijungti prie savo draugo Haggai Matar, kuriam buvo skirtas karo teismas, ir po kelių savaičių prie mūsų prisijungė trys mūsų draugai – Noamas, Šimris ir Adomas.
Dabar esame teisiami ir gresia iki trejų metų kalėjimo už atsisakymą duoti įsakymą.
Skamba pažįstamai, tiesa? Tačiau panašu ne tik tai, ką jie daro su mumis, bet ir tai, ką jie daro su kitais: okupuoja svetimą žemę ir engia kitą tautą vardan teroro prevencijos. Tokie žmonės kaip jūs ir aš žinome, kad tai tik pasiteisinimas ekonominiams ir politiniams valdančiojo elito interesams ginti. Tačiau kainą moka ne elitas.
Žmonės, kurie moka kainą, yra Jenine ir Faludžoje, Ramaloje ir Bagdade, Tikrite ir Hebrone. Tai irakiečių ir palestiniečių vaikai, surišti veidu žemyn ant grindų arba nušauti pakeliui į mokyklą. Tačiau jie taip pat yra Izraelio ir Amerikos kariai, kuriuos generolai laiko patrankų mėsa biuruose su oro kondicionieriais, kurių vienintelis būdas susidoroti su situacija yra nužmoginimas – pirmiausia keistai atrodantys užsieniečiai, norintys jų mirties, o paskui patys. Galite paklausti savo Vietnamo veteranų arba mūsų pačių.
Steponai, mūsų amžiaus žmonės turėtų mokytis, dirbti ir keisti pasaulį. Mūsų amžiaus žmonės turėtų lankytis vakarėliuose ir protestuose, susitikinėti su žmonėmis, įsimylėti ir ginčytis, kaip turėtų atrodyti mūsų pasaulis. Mūsų amžiaus žmonės neturėtų būti judantys taikiniai, atimti jų žmogaus ir pilietinės teisės; jie neturėtų būti kariški niurzgėjimai, kenkiantys protui ir kūnui, blaškytis aplink M-16 ir kaltos sąžinės; jie neturėtų būti mesti už grotų, nes nenori žudytis ir mirti.
Jūsų bandomasis laikotarpis netrukus prasidės. Manasis jau prasidėjo, todėl gal galiu duoti jums keletą patarimų.
Pažiūrėkite teisėjams į akis. Pasinaudokite kiekviena turima galimybe paaiškinti, kodėl taip stovite. Jie yra žmonės, kaip ir jūs, bet jie bando tai neigti sau. Neleiskite jiems. Karas yra šūdas ir jie tai žino. Jie turėtų tave paleisti ir jie tai žino.
Tikėtina, kad kai visa tai baigsis, abu būsime įmesti į kalėjimą. Kalėjime bus tamsių akimirkų, akimirkų, kai atrodo, kad išorinis pasaulis apie mus viską pamiršo, kad tai, ką padarėme ir atsisakėme daryti, buvo veltui. Na, aš žinau, ką tokiomis akimirkomis darysiu: galvosiu apie tave, Stivenai, ir žinosiu, kad niekas, ką darome žmonijos labui, niekada nebūna veltui.
Su didžiausiu solidarumu, Matan Kaminer
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti