Po nacionalinių rinkimų, įvykusių 7 m. birželio 2015 d., Turkijoje įvyko daug pokyčių. Skaitytojai prisimins, kad Tayyip Erdoğan, Respublikos prezidentas ir jo partija, valdžioje 13 metų, buvo nugalėti rinkimuose. , su nedidele marža ir nesugebėjo sukurti vienos partijos vyriausybės. Dėl didelės prokurdiškos partijos HDP (Liaudies demokratų partijos) sėkmės, kuri sugebėjo peržengti 10 procentų rinkimų slenkstį, valdančioji partija AKP prarado valdžią ir T. Erdoğano siekis tapti diktatoriumi, prisidengus „prezidentinė sistema“ liko neįgyvendinta, bent jau trumpuoju laikotarpiu.
Tačiau istorija tuo nesibaigė, kaip turėtų būti demokratinėje šalyje. Kadangi nė vienai parlamento partijai nepavyko gauti reikiamos daugumos vyriausybei suformuoti, partijų lyderiai paskelbė savo ketinimus formuoti koaliciją ir vis dar rengia posėdžius dėl galimo, nors ir nelabai tikėtino, susitarimo. Panašu, kad šios „derybos“ dar kurį laiką tęsis, tikriausiai be jokio sprendimo, kad ateinantį lapkritį įvyktų pirmalaikiai rinkimai.
Valdžios užgrobimas per nelabai matomą perversmą ir laikinojo režimo sukūrimas
Kol kas viskas gerai ir viskas atrodo normaliai. Tačiau čia susiduriame su kita realybe, kuri būdinga Turkijai. Galima nesunkiai pasakyti, kad Turkijos politikoje yra du jėgos centrai. Viena yra parlamente, tai yra tinkamai išrinkta vyriausybė, ministras pirmininkas, jos kabinetas ir opozicinės partijos. Kitas yra galios žvaigždynas, kurį sudaro T. Erdoğanas – – jos vadovas – kariuomenė, MIT (Nacionalinė žvalgybos tarnyba) ir kai kurie aukšto lygio AKP veikėjai.
Ribota parlamentinė demokratija Turkijoje neveikia nuo birželio mėn. įvykusių rinkimų. Tokiomis aplinkybėmis antrasis jėgos centras, pasinaudodamas politiniu vakuumu, užgrobė visą valdžią, priėmė daugybę labai svarbių ir pavojingų sprendimų tiek vidaus, tiek tarptautinių santykių atžvilgiu ir dabar vykdo visapusiškas karines ir policijos operacijas prieš ISIS (vad. „Islamo valstybė“), PKK ir kai kurios radikalios kairiosios organizacijos.
Taigi dabar Turkiją valdo neteisėtas valdžios blokas. Įvyko nelabai matomas valstybės perversmas ir nustatytas laikinasis režimas.
Suruç žudynės ir Turkijos prisijungimas prie tarptautinės koalicijos prieš ISIS.
Liepos 20 d. ISIS mirtininkas susisprogdino Suruče (kurdų miestelyje netoli Sirijos sienos, kuriame apsistoja pabėgėliai iš Kobanės) ir nužudė 32 jaunus socialistus, gabenusius humanitarinę pagalbą į Kobanę. Šios žudynės buvo paskutinis išpuolių prieš kurdus ir jų draugus grandinės žiedas, surengtas bendradarbiaujant Turkijos žvalgybos tarnybai (MIT) ir ISIS. CHP (statistiškos politinės partijos) į regioną atsiųstos tyrimų delegacijos narys atvirai apkaltino MIT, kad šis toleravo mirtininko išpuolį.
Ir tai buvo paskutinis išpuolis prieš kurdų politinį judėjimą, surengtą dėl šio bendradarbiavimo. Nuo tos akimirkos Turkija savo politiką prieš ISIS pakeitė 180 laipsnių posūkiu, užbaigdama porą mėnesių trukusias derybas su JAV.
Neteisėtas Turkijos valdžios blokas Suruç žudynes traktavo kaip išpuolį šalies saugumui ir paskelbė, kad prisijungs prie tarptautinės koalicijos prieš ISIS, atidarydama savo oro bazes Incirlik ir Diyabakır JAV karo lėktuvams. Turkijos F-16 bombardavo ISIS pozicijas Šiaurės Sirijoje mažiausiai du kartus.
Tačiau Turkijos „operacijos prieš terorizmą“ nebuvo apribotos ISIS pozicijų bombardavimu. Ministras pirmininkas Davutoğlu aiškiai pasakė, kad tai bus visavertė kampanija prieš visas „teroristines organizacijas“, keliančias grėsmę „mūsų saugumui“, o Turkijos F-16 taip pat bombardavo PKK (Kurdistano darbininkų partijos) bazes Šiaurės Irake.
Akivaizdu, kad PKK bazių bombardavimas buvo aiškus paliaubų pažeidimas, kuris tęsiasi apie 2.5 metų dėl „taikos derybų“, prasidėjusių 2013 m. pradžioje po įkalinto PKK lyderio A. Öcalano ir valstybės saugumo pareigūnų dialogo.
Sujungiant „karą prieš ISIS“ ir „karą prieš kurdų judėjimą“
Pirma, Turkijos vyriausybės politika prieš ISIS nebuvo tvari. Taktika slaptai remti ISIS prieš Sirijos kurdus, kelis kartus nugalėjusius ISIS, labiau atitiko kurdų, o ne Turkijos interesus. PYD (Demokratinės sąjungos partija), atstovaujanti Sirijos kurdų daugumai ir kartu esanti PKK seserinė organizacija, sulaukė tarptautinio pripažinimo ir simpatijų. YPG (People’s Protection Units), ginkluota PYD atšaka, vis dar vykdo operacijas prieš ISIS su koalicijos oro parama.
Antra, Turkijos parama džihadistų grupuotėms, tokioms kaip ISIS Sirijoje, smarkiai prieštaravo JAV politikai. Turkija negalėjo gauti JAV paramos atakoms prieš kurdų judėjimą, nebent ji prisijungtų prie koalicijos prieš ISIS ir taip prisidėtų prie JAV pastangų suvaldyti ISIS, jei ne ją nugalėti.
Trečia ir svarbiausia – kurdų judėjimas ir kurdai apskritai, kurie naudojosi „taikos proceso“ pranašumais. Tol, kol tęsis paliaubos, PKK galėjo siųsti dalį savo partizanų pajėgų į Šiaurės Siriją (vadinamą „Rojava“) kovoti su ISIS. Taip pat tūkstančiai jaunų kurdų vyrų ir moterų galėtų vykti į Rojavą padėti savo tautiečiams, prisijungdami prie YPG gretų. Kita vertus, dėl taikos klimato prokurdiška partija HDP turėjo erdvės organizuoti ir vykdyti sėkmingą rinkimų kampaniją bei perteikti savo nuomonę Turkijos žmonėms. Taigi HDP galėtų peržengti 10 procentų rinkimų slenkstį su stipriu kurdų rinkėjų ir tam tikru Turkijos rinkėjų palaikymu. Dėl šios pergalės rinkimuose HDP neleido AKP vėl ateiti į valdžią su vienos partijos vyriausybe.
Turkijos ir Jungtinių Valstijų kompromisas ir taikymasis į kurdus
Neteisėtas jėgos blokas, ginantis Turkijos Respublikos „raudonąsias linijas“, negalėjo pakęsti kurdų pergalių tiek Rojavoje, tiek Turkijoje. Ji nusprendė sutikti su JAV politika prieš ISIS ir įvyko kompromisas: Turkija prisijungs prie koalicijos prieš ISIS ir atvers dvi labai svarbias oro bazes JAV oro pajėgoms. Mainais bent kuriam laikui būtų leista griebtis „smurtinio kurdų problemos sprendimo“.
Dabar turkų karo lėktuvai kiekvieną dieną bombarduoja PKK bazes Šiaurės Irake, Turkijos saugumo pajėgos žiauriai slopina taikias demonstracijas ir naudoja labai neproporcingą jėgą prieš protestuotojus, susirėmusius su policija alavitų ir kurdų apylinkėse.
Vyksta masiniai sulaikymai, įskaitant prokurdiškų partijų narius ir administratorius.
PKK atsako prieš bombardavimus savo bazėse Šiaurės Irake, žudydama karius, policijos pareigūnus ir aukšto rango karininką. Per savaitę per Turkijos karą prieš kurdus žuvo mažiausiai tuzinas žmonių.
Apibendrinant galima pasakyti, kad neteisėtas valdžios blokas, kurį sudaro kariškiai, Nacionalinio saugumo taryba, MIT, kai kurie AKP elementai ir vadovaujamas T. Erdoğano, sugebėjo paversti visą šalį pragaru ir turime pagrindo manyti, kad viskas bus dar blogiau, jei tie, kurie gina taiką Turkijoje tiek vidaus, tiek tarptautinėje arenoje, nedaro stipraus spaudimo prieš naują Turkijos karą prieš kurdus.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti