Kai 27 metų ekvadorietis Guillermo Canteralas norėjo atvykti į Ispaniją, jis tai padarė teisėtu būdu. Padedamas sesers, jis Madride susirado virėjo darbą ir užsitikrino sutartį su darbdaviu. Tada jis užsisakė skrydį iš Kito ir pirmą kartą gyvenime įsėdo į lėktuvą, tikėdamasis, kad jo ekonominės bėdos liko už nugaros.
Po metų jis yra bedarbis ir be gyvenamosios vietos, nuomojantis sofą iš kolegos imigranto už 80 eurų per mėnesį. Tačiau Canteral nebuvo atleistas. Jis tiesiog įstrigo Ispanijos biurokratijos aklavietėje ir laukia, kol vyriausybė patvirtins jo dokumentus. Tuo tarpu jis šokinėjo nuo vieno nelegalaus darbo prie kito ir retkarčiais praleisdavo naktį lauke, nes šeimininkė jam nepatikėjo namų raktų.
„Jaučiuosi piktas“, – sako jis apie čia sutiktą ne itin šiltą priėmimą. „Kasmet į Ekvadorą atvyksta daug ispanų ir visi su jais elgiasi kaip su karaliais.
Per pastarąjį dešimtmetį Ispanija patyrė tiek legalios, tiek neteisėtos imigracijos antplūdį ir vis dar grumiasi su pokyčiais, kuriuos ji reiškė šiai tradiciškai uždarai visuomenei. Panašiai kaip Jungtinės Valstijos prie savo pietinės sienos, ji išleido daugiau pinigų policijai ir imigrantų sulaikymui, nei bendradarbiaudama su maždaug dviem milijonais užsieniečių, kurie dabar gyvena Pirėnų pusiasalyje. Ir nors tai sumažino nelegalių imigrantų skaičių Ispanijos gatvėse, Gibraltaro sąsiauryje taip pat padaugėjo skendimų ir daugėjo žmonių kontrabandos žiedų.
„Įstatymai turėtų prisitaikyti prie mūsų tikrovės“, – sako Diego Lorento, Madrido nevyriausybinės organizacijos „SOS Racismo“, padedančios dokumentuoti rasinės ir etninės diskriminacijos atvejus, direktorius. „Mums reikia, kad žmonės dirbtų, bet vietoj to mes juos kriminalizuojame ir priverčiame rizikuoti savo gyvybėmis, kad atvyktų čia“.
Nors 1991 m. legalių imigrantų buvo tik 400,000 2001, 3.24 m. šis skaičius išaugo iki milijono, teigia Užsienio reikalų ir imigracijos biuras Madride. Šiandien jie sudaro XNUMX procento Ispanijos gyventojų, o tai yra mažiausia iš visų ES šalių.
Vyriausybė taikė visuotines amnestijas, paskutinę 2001 m., kurios įteisino daug imigrantų. Tačiau tuo pačiu metu imigrantams tampa vis sunkiau naudotis teisėtais kanalais savo statusui įteisinti, dažnai verčiant juos laukti trejus ar daugiau metų ir pateikti darbo įrodymą, kad galėtų pateikti prašymą.
„Ispanijos imigracijos įstatymai yra labai uždari, ypač turint omenyje didelius mūsų darbo rinkos poreikius“, – sako Madrido Complutense universiteto sociologas Lorenzo Cachón Rodriguez.
Nors oficialūs nedarbo skaičiai svyruoja ties 11 procentų, imigrantai iš neturtingų šalių paprastai nekonkuruoja su vietiniais dėl darbo vietų, sako Cachön. Vietoj to, darbas laukuose, statybos ir namų valymas – tokie darbai, kuriuos darydavo ispanai prieš 20 metų, bet dabar daugelis nusižiūri.
Neseniai priimtas Ley de Extranjera arba Imigracijos įstatymas sukuria dar daugiau kliūčių imigrantams legalizuotis, pailgina laukimo laiką, kol jie gali kreiptis, ir apriboja daugelį jų teisių, pavyzdžiui, susirinkimų laisvę. Be to, Ispanijos vyriausybę beviltiškai slegia perteklinis popierizmas ir biurokratija, ilgėjantis darbdavio remiamų kandidatų laukimo laikas, kaip buvo Canteral atveju.
Ir tarsi Ispanijos biurokratijos nepakaktų, imigrantai, ypač tamsūs, sunkiai įsitvirtina naujoje visuomenėje. Neturint asmens tapatybės, jiems uždrausta nuomotis butą ir nelegaliai ieškotis darbo, o tai negarantuoja nei mokėjimų, nei darbo saugos. Gatvėse jie dažnai pašiepiami ir pašiepiami. Kai nigerietis Romanusas Njaka važiuoja metro, jis pastebi, kad ispanai nenori sėdėti šalia jo, net jei nėra kitų vietų. Vizos vis dar laukiančiam ekvadoriečiui Canteralui kiti gyventojai užblokavo galimybę patekti į jo daugiabutį.
Nesunku rasti ant sienų nupieštą rasistinį graffiti purškiklį, liepiantį marokiečiams ir „kitiems tamsiems“ grįžti namo. Kitiems liepiama kalbėti ispaniškai, kai autobuse ar metro išgirsta šnekučiuojantis savo kalba, o kai kuriais atvejais net sumušami, kaip nutiko grupei vyrų iš Gambijos Barselonoje ir kitam Huelvoje (Pietų Ispanija). Tai yra atvejai, kuriuos SOS Racismo kataloguoja ir skundžia rašytiniuose skunduose, tačiau jie tęsiasi visoje šalyje.
Neišvengiamai rasė vaidina svarbų vaidmenį imigrantų elgesyje Ispanijoje. Nors kai kuriems ispanams vokiečiai vis dar gali būti keista, jie yra vertinami daug palankiau nei žmonės iš Ekvadoro ar Maroko – šalių, kurios čia pirmauja pagal legalios migracijos skaičių. Jose Lius Echevarra*, išėjęs į pensiją gamyklos darbuotojas Madride, prašęs nevartoti tikrosios pavardės, sako nematantis nieko blogo, kad imigrantai atvyksta į jo šalį siekdami pagerinti savo gyvenimą. Tačiau kalbant apie kitų religijų imigrantus, pavyzdžiui, Maroko musulmonus, jis baiminasi jų įtakos Ispanijai, sako jis.
„Mes nesame rasistai ir apskritai nediskriminuojame, bet norėtume, kad imigrantai atvyktų iš JAV ar Vakarų Europos, kur jie labiau civilizuoti“, – sako jis. „Ispanija yra katalikiška šalis, bet marokiečiai čia atvyksta ir reikalauja daugiau teisių. Jie nori savo mečečių ir kitų dalykų. â€
Kad ir kokia būtų ateitis, aišku viena. Ateinančiais metais imigracija taps dar aktualesne Ispanijos problema, kurios vyriausybė negalės nei užsimerkti, nei tiesiog norėti. Tačiau daugelis imigrantų bendruomenės nėra entuziastingai nusiteikę dėl ateities.
„Ispanijos vyriausybė neturi plano integruoti imigrantus ir nėra suinteresuota ekonominiu požiūriu išspręsti šią problemą, nes jie iš to gauna per daug naudos“, – sako Saidas el Azzouzi, kultūros tarpininkas, prieš trejus metus emigravęs iš Maroko. „Galbūt pokyčiai ateis su laiku, bet tai neišgydys visko. Taip pat reikia valios ir noro, kol kas nors neįvyks.â€
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti
1 komentaras
OHO!! Tai tikrai stebina, bet nuostabu! Tai atsitiko apie 2003 m., kai dar gyvenau Madride, Ispanijoje! Ši rašytoja susitiko su manimi tam tikroje vietoje (pamiršau, kur tiksliai) ir trumpai su manimi pasikalbėjo, kur norėjo sužinoti mano statusą, suvokimą apie imigraciją ir rasizmo aktus. Aš tikrai nebuvau „nelegalus“ imigrantas, bet buvau Ispanijoje su verslo viza, kuri tuo metu vis dar galiojo. Bet, žinoma, buvimas juodaodžiu Ispanijos gatvėse, bent jau milijonams ispanų, automatiškai virsta nelegaliu imigrantu. Rasizmas Ispanijoje buvo labai endeminis dalykas, nors aš nežinau, ar kas nors iš to pasikeitė po septynerių metų. 2007 m. išvykau iš Ispanijos į JAV ir, nepaisant liūdnų tuometinių išgyvenimų, vis dar turiu švelnią vietą šaliai ir jos žmonėms. Rasizmas iš tiesų yra vėžys, užkrėtęs beveik visas pasaulio tautas. Jis egzistuoja visur ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose.