Geros žinios iš okupuotų teritorijų yra tai, kad „Hamas“ laimėjo rinkimus. Priešingai nei sako nacionalinio bauginimo choras – vienu balsu kalbantis nuo Benjamino Netanyahu iki Ami Ayalon – politiniai pokyčiai Palestinoje gali būti gera žinia. Ne tai, kad ekstremistinės religinės organizacijos pergalė neapsieina be pavojų ir problemų ir kad būtų buvę geriau sekuliarus, nuosaikus ir nekorumpuotas judėjimas. Tačiau jei jo nėra, „Hamas“ pergale galima rasti nemažai šviesos taškų.
Pirma, tai labai autentiški rezultatai, pasiekti per rinkimus, kurie buvo garbingai demokratiški, nors ir vyko pačiomis mažiausiomis demokratinėmis sąlygomis – okupacija. Kaip įprasta, mūsų ekspertai mums grasino „anarchija“, ir, kaip įprasta, palestiniečiai šių lūkesčių nepateisino. Nebuvo šaudymo ir riaušių; Palestinos tauta savo žodį tarė su pasigėrėtina tvarka. Jame buvo pasakyta „ne“ judėjimui, kuris neatnešė jam jokių laimėjimų teisingoje kovoje su okupacija, o „taip“ – tiems, kurie rinkėjams pasirodė drąsesni ir švariomis rankomis. Religinis klausimas buvo atidėtas: dauguma palestiniečių, galima drąsiai teigti, nenori religinės valstybės; jie nori laisvos valstybės.
Antra, tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai gali pasimokyti iš rinkimų rezultatų. Izraeliečiai pagaliau turi išmokti, kad jėgos panaudojimas nepasieks norimų rezultatų. Kita vertus. Pastaraisiais metais iki tahadiyeh, užliūliavimo, nepraėjo nė mėnesio, kai negirdėjome apie kito „vyresnio“ Hamas pareigūno pašalinimą. Nuo žmogžudystės iki žmogžudystės judėjimas tik stiprėjo. Išvada: jėga nėra atsakymas.
Palestiniečiai taip pat turi išmokti, kad judėjimo nuosaikumas atvedė juos į pergalę. „Hamas“ laimėjo ne dėl teroro išpuolių, jis iš esmės laimėjo nepaisant teroro. Pastaraisiais mėnesiais ji moderuojasi, keitė odą, sutiko su užliūliu, trukusiu nuo 2004 m. lapkričio mėn. Per visa tai jos galia tik augo. Priešingai nei susiskaldžiusi Fatah, kurios galvos nekontroliuoja to, kas vyksta ant žemės, kai Hamas nori, net žaislinis ginklas neiššauna. Keletas pastarųjų mėnesių teroro išpuolių nebuvo mūsų žinomos smurtinės ir žudikų grupės rankų darbas. Tai svarbi pamoka. Tik „Hamas“ gali iš tikrųjų kovoti su terorizmu. Izraelio karas prieš terorizmą su daugybe žmogžudysčių, griovimų, areštų ir sulaikymų buvo daug mažiau veiksmingas nei vienas protingas Hamas vadų sprendimas.
Yra ir daugiau gerų naujienų. Tik dešinieji gali tai padaryti? Jei toks požiūris yra teisingas, jei tik dešinieji gali atnešti taiką, pavyzdžiui, Arielis Sharonas iš mūsų pusės, tada mes dabar susiduriame su nauja galimybe, kurios nevalia praleisti. Taikos susitarimas su „Hamas“ bus daug stabilesnis ir perspektyvesnis nei bet koks susitarimas, kurį pasirašome su PLO, jei „Hamas“ tam prieštarautų. „Hamas“ gali padaryti nuolaidų ten, kur „Fatah“ niekada nedrįstų. Bet kuriuo atveju vyriausybę formuojantis „Hamas“ nebus „Hamas“, siunčiantis mirtininkus. Palyginimas su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis taip pat yra nesąmonė: „Hamas“ yra judėjimas, kovojantis už ribotus nacionalinius tikslus. Jei Izraelis pasiektų ekstremistus tarp savo priešų, galbūt jis pasiektų tikrą susitarimą, kuris padėtų galą okupacijos augliui ir teroro prakeiksmui.
Tuo tikslu abi pusės – Izraelis ir „Hamas“ – turi išsivaduoti nuo praeities šūkių. Tie, kurie kelia išankstines sąlygas, pavyzdžiui, nuginkluoja „Hamas“, praleis progą. Neįmanoma tikėtis, kad „Hamas“ nusiginkluotų, kaip ir Izraelio nusiginklavimo. Palestiniečių akimis, „Hamas“ ginklai yra skirti kovai su okupacija, ir, kaip žinoma, okupacija nesibaigė. Praktiškai ir iš tikrųjų morališkai ginkluoti yra ginkluoti, jei jie turi F-16 arba Qassam paleidimo įrenginius. Jei Izraelis pasiryžtų žudyti „Hamas“ darbuotojus, būtų pagrindo manyti, kad „Hamas“ sutiktų bent kuriam laikui padėti ginklus. Taadijos mėnesiai tai įrodė net tada, kai Izraelis nenutraukė savo ugnies. Artimiausiais mėnesiais teroro išpuolių rizika dar labiau sumažės: judėjimas, norintis sustiprinti savo režimą ir pelnyti tarptautinį pripažinimą, nebus užsiėmęs teroru. Tai taip pat neleis „Islamo džihadui“ pavogti šou.
Dabar pats laikas kreiptis į Hamas, kuris labai trokšta tarptautinio, o ypač Amerikos, pripažinimo ir žino, kad toks pripažinimas vyksta per Izraelį. Jei Izraelis būtų draugiškas „Hamas“, jis galėtų būti naudingas. Ne tai, kad „Hamas“ iš karto atsisakys savo ekstremistinių reikalavimų ir nerealių svajonių, bet žinos, kaip kai kurie jos lyderiai jau pareiškė, atidėti juos į šalį, jei tai tarnaus jų interesams. Izraelis, kuris bet kuriuo atveju nekalbėjo su Yasseru Arafatu ar Mahmudu Abbasu, dabar turi galimybę nustebinti. Užuot švaistę daugiau metų su atmetimu, kurio pabaigoje bet kokiu atveju susėsime su Hamas, dabar kreipkimės į šią demokratiškai išrinktą ekstremistų grupę. Izraelis neturi ko prarasti dėl tokio požiūrio. Mes jau matėme rankos, kuri žudo ir griauna, išrauna ir įkalina, pasiekimus, mes jau matėme, kaip ši politika įgyvendinama mūsų akyse: „Hamas“ laimėjo rinkimus.
Gideonas Levis rašo už Haarecas.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti