Tolimoje, sušalusioje Suomijoje – dar kitaip vadinamoje Ramlės kalėjimo ligonine – ant plauko pakimba keturių sulaikytųjų, kurie bado streiką skelbia mažiausiai 60 dienų, gyvybės. Beveik 2,000 kalinių Nafhos, Aškelono, Gilboa ir kituose Izraelio kalėjimuose jau dvi savaites bado streiką. Pats jų apsisprendimo atsisakyti maisto faktas ir noras rizikuoti būti nubaustiems valdžios primena jų žmogiškumą.
Izraelio kalėjimų tarnyba neturi dėti daug pastangų, kad nuslėptų šią masinę akciją nuo Izraelio akių. Didžioji dauguma izraeliečių visus įkalintus palestiniečius vadina bent jau nesąžiningais žudikais ar paprastais teroristais. Jie mažai domisi palestiniečių sulaikytųjų asmeninės ar kolektyvinės drąsos veiksmais, kurie primena, kad jie yra žmonės.
Administraciniais tikslais sulaikyti asmenys daugelį metų buvo laikomi be teismo pagal Didžiosios Britanijos mandato įkvėptas nepaprastosios padėties taisykles. Tai nesvarbu. Šimtai kalinių iš Gazos ruožo nematė savo šeimų šešerius ar daugiau metų. Kodėl kam nors turėtų rūpėti?
Kai Giladas Shalitas buvo nelaisvėje Gazoje, Gazos kalinių vizitų Izraelyje atšaukimas buvo pateiktas kaip „proporcingas spaudimas“. Po jo išlaisvinimo izraeliečiams nerūpi, kad toks proporcingumas tęsiasi ir kad nebuvo atstatyti šeimos vizitai. Tai kas? Kodėl mums turėtų rūpėti, kad palestiniečiai ilgus metus būtų laikomi izoliuoti ir trejus, penkerius ar 10 metų jiems neleidžiama susitikti su savo šeimomis? Bet kuri normali kalėjimo administracija džiaugtųsi kalinių reikalavimu grįžti į studijas atvirajame universitete. Tyrimai mažina streso ir įtampos lygį kalėjime. Bet žaidimo pavadinimas čia yra pateikimas.
Izraelio žiniasklaidoje palestiniečių kaliniams suteikiami vardai ir veidai tik tuo atveju, jei jie gali parodyti savo „niekingumą“. Jų vardai ir veidai daugiau nei 60 metų nemini asmeninės, šeimos ir nacionalinės istorijos kontekste: išsiuntimas, tremtis, jų namų sunaikinimas, Izraelio karių sužaloti ir nužudyti draugai ir šeimos nariai, ar tokios smulkmenos, kaip, pvz. karių sumušimai arba valdžios pareigūnų vykdomas jų žemės nusavinimas.
Palestinos kaliniai minimi pagal jiems atliekamų bausmių iki gyvos galvos skaičių. Tačiau gerbiami Izraelio armijos generolai, išėję į pensiją ir aktyviai einantys pareigas, yra atsakingi už daug daugiau palestiniečių (ir Libano) civilių nužudymų nei Izraelio civilių, kuriuos nužudė palestiniečių kaliniai.
Istorija – šlovė Clio, graikų istorijos mūza – nebėra rašoma tik nugalėtojų. Tačiau užkariautojai vis tiek nusprendžia, kas yra herojus, kas yra kareivis, kuris veikia kaip teisėjas, o kas yra kaltinamasis, paskelbtas teroristu dar prieš jį nuteisiant. Palestiniečiai nepripažįstami karo belaisviais, kurių ginklai yra mažiau pažangūs, mažiau sudėtingi nei jų kalėjimo prižiūrėtojų.
Izraeliečiai nepatenkinti įvairiomis priemonėmis pabloginti jų kalėjimo sąlygas. Kalbant apie palestiniečius, bausmių neužtenka. Kalėjimas taip pat turi būti nesibaigiantis kerštas, išplečiantis tai, ką Izraelis bando daryti ir už savo sienų: suardyti kolektyvą, susilpninti individą, atgrasyti kitus nuo pasipriešinimo svetimam režimui.
Bado streikas iš esmės yra protestas prieš šiuos tikslus. Ne visi palestiniečiai kaliniai prie jo prisijungė. Kalėjime, kaip ir už jo ribų, Palestinos politinė ir socialinė sanglauda sumažėjo, o daugelis kalinių neturi savo pirmtakų kultūrinio ir socialinio sąmoningumo. Nepaisant to, bado streikas pabrėžia iš esmės politinį Izraelyje įkalintų palestiniečių kolektyvo pobūdį.
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti