Šaltinis: Raudonieji pipirai
Ne pandemijos pradžios, manau, kad mes visi jautėme tą patį baimės ir panikos jausmą dėl Covid, kaip ir visi kiti. Tikėjomės, kad kitas žmogus, su kuriuo bendravome, perduos virusą mums. Vyresnioji vadovybė lėtai gavo AAP. Parduotuvę valėme taip, lyg nuo jos priklausytų mūsų gyvybė, kiekviena proga dezinfekavome rankas. Sąveikos vietose ekranai buvo pastatyti per vėlai.
Mes padarėme viską, kad nuraminti klientus, kad neuždarysime. Prisimenu, viena ponia, kurią matau ir šiandien, buvo priblokšta, kad negali gauti to, ko reikia, tiesiog dėkinga, kad radome jai pomidorų – ir mėgstamų sausainių. Aš ją apkabinu iš šono, paguodžiu ir nuraminu.
Vienas iš sunkiausių aspektų man buvo tylos minute parduotuvėje mažmeninės prekybos darbuotojams, kurie jau prarado gyvybę, tiesiog eina į darbą kaip ir mes. Ašaros liejosi, o po 60 sekundžių tiesiog reikėjo grįžti atgal ir apsigyventi su kitu klientu.
Kitas sunkus aspektas buvo žmonių panikos pirkimas – piktnaudžiavimas, kai bandėte paaiškinti, kad šiuo metu jie turėjo apriboti vartojimą. Poros apsipirkdavo, tada išsiskirdavo prie kasos, kad galėtų gauti daugiau. Parduotuvė buvo išardyta. Dažnai susimąstau, kiek jos galiausiai buvo išmesta.
Lengvesni laikai buvo tada, kai klientai ėmė mums dėkoti ir vertinti aukas, kurias aukomės vien dėl to, kad durys būtų atviros, mėnesius nesimatytų su šeima ar draugais, kad neužsikrėstų Covid liga ar perduotų jį jiems.
Niekas trumpalaikis veiksmas pažadins plačiąją visuomenę ir privers vadovybę suprasti, kad be žmonių parduotuvių aukštuose ir už kasų jie neuždirbs pinigų.
Žmonių požiūris į mažmeninės prekybos darbuotojus dabar, deja, toks pat, kaip ir prieš pandemiją. Grįžo grubumas, netolerancija ir elgesys su mumis kaip su purvu. Labai tikėjausi, kad mūsų visų patirta patirtis tai pakeis, bet taip nėra.
Kaip ir NHS darbuotojai, iš pradžių sulaukėme užuojautos ir pažadų keistis – manau, kad tik todėl, kad nenusileidome įrankių ir nesusiradome kitų darbų. Atrodo, kad visa tai buvo pamiršta. Viduriniosios grandies vadovų ir kitų darbuotojų atleidimai įvyko, nes įmonės suprato, kad tokio didelio pelno negaus.
Kaip galime organizuoti, kad atsispirtume šioms sąlygoms? Tiesą sakant, mums reikia geresnės profesinės sąjungos. USDAW [parduotuvių, paskirstymo ir susijusių darbuotojų sąjunga] atrodo pernelyg jaukus su mažmeninės prekybos įmonėmis ir Britanijos mažmeninės prekybos konsorciumu [JK mažmeninės prekybos įmonių prekybos asociacija].
Ilgai lauktas mažmeninės prekybos darbuotojų užpuolimų (nusižengimų) įstatymas mirė mirtimi. Mūsų atlyginimas, ko gero, dar porą metų nepasieks pragyvenimo lygio ribos už žemiausias klases.
Deja, vienintelis būdas gauti pokyčių mažmeninės prekybos darbuotojams yra tada, kai nustosime daryti tai, ką darome diena iš dienos. Visa tai, ką daryti, pažadins plačiąją visuomenę ir privers vadovybę suprasti, kad be žmonių parduotuvių aukštuose ir už kasų jie neuždirbs pinigų. Vis dėlto nematau, kad USDAW ar bet kuri kita profesinė sąjunga tai sankcijų ar net apie tai kalba.
Niekas nepasikeis, jei darbuotojai nesustabdys pinigų srauto.
Autorius yra USDAW narys. Tillie yra pseudonimas
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti