kai jie pirmiausia man užvedė elektrą, aš uždusau; mano kūnas sustingo, o krepšys nukrito nuo galvos“, – „Human Rights Watch“ (HRW) sakė sulaikyta irakietė Israa Salah. Israa (ne tikrasis jos vardas) buvo suimta JAV ir Irako pajėgų 2010 m. Ji buvo nukankinta iki tol, kol prisipažino dėl kaltinimų terorizmu, kurių nepadarė.
Remiantis HRW „Niekas nėra saugus“ (105 puslapių ataskaita, paskelbta 2006 m. vasario mėn.), tūkstančiai irakiečių moterų yra kalėjime, patiria panašią praktiką, laikomos be kaltinimų, mušamos ir prievartaujamos. Israa atveju ji sulaukė žeminančio, bet tipiško elgesio. Ji buvo surakinta antrankiais, nustumta ant kelių ir spardoma į veidą, kol lūžo žandikaulis. Jai atsisakius pasirašyti prisipažinimą, prie antrankių buvo pritvirtinti elektros laidai.
Sveiki atvykę į „išlaisvintą“ Iraką – besiformuojančią „demokratiją“, kurią amerikiečių pareigūnai retai nustoja švęsti. Neabejotina, kad žiauri Irako vyriausybės politika, vadovaujama Nouri al-Maliki, yra tos pačios JAV karinės administracijos politikos, kuri valdė Iraką nuo 2003 m. iki JAV karių pasitraukimo 2011 m. gruodį, tąsa.
Tarsi kankintojai skaitė iš to paties vadovo. Tiesą sakant, jie padarė. Kankinimas ir žeminantis elgesys su Irako kaliniais – vyrais ir moterimis – Abu Graibo kalėjime nebuvo pavienis įvykis, kurį įvykdė keli „blogi obuoliai“. Tik naivuoliai įsigytų blogų obuolių teoriją, o ne dėl baisaus ir dažno piktnaudžiavimo. Nuo Abu Graibo apreiškimų 2004 m. pradžioje atsirado daug tokių istorijų, paremtų smerkiančiais įrodymais ne tik visame Irake, bet ir Afganistane. Nusikaltimus įvykdė ne tik amerikiečiai, bet ir britai, paskui irakiečiai, kurie buvo pasirinkti tęsti „demokratizacijos“ misiją.
Ataskaitoje „Niekas nėra saugus“ buvo pateikti keli siaubingiausi Irako baudžiamosios „teisingumo sistemos“ smurto prieš moteris įrodymai. Moterų pagrobimo, kankinimo, prievartavimo ir egzekucijos reiškinys yra toks plačiai paplitęs, kad atrodo šokiruojantis net pagal šalies praeities žmogaus teisių įrašų standartus. Jei tokia tikrovė egzistuotų kitame politiniame kontekste, pasaulinis pasipiktinimas būtų buvęs didžiulis. Kai kurios „liberalios“ Vakarų žiniasklaidos priemonės, tariamai priverstos moterų teisių, būtų reikalavusios tam tikros humanitarinės intervencijos, netgi karo. Tačiau šiandieninio Irako atveju HRW ataskaita greičiausiai bus pamiršta.
Tiesą sakant, diskusija apie tūkstančių moterų išnaudojimą – jau nekalbant apie dešimtis tūkstančių vyrų – jau buvo aptarta politiniame vakuume. Panašu, kad po ataskaitos paskelbimo iškyla madingas žodis, kad piktnaudžiavimas patvirtina Irako teismų sistemos trūkumus. Tada iššūkiu tampa silpnos sistemos stiprinimas, galbūt nukreipiant daugiau pinigų, statant didesnes patalpas ir užtikrinant geresnę stebėseną bei mokymą, kurį greičiausiai atliks JAV vadovaujami personalo mokymai.
Dažniausiai nepasigirsta moterų grupių, intelektualių ir feminisčių, kurias, regis, nuolat vargina tradicinės santuokos praktikos Jemene arba moterų veidų dangstymas Afganistane. Mažai šurmulio ir pasipiktinimo kyla, kai rudos moterys kenčia nuo Vakarų vyrų ir moterų ar jų bičiulių, kaip yra Irake.
Jei HRW ataskaita atsiskleistų visiškai izoliuotai nuo vienodai siaubingo politinio konteksto, kurį sukūrė JAV invazija į Iraką, būtų galima nedrąsiai pateisinti santykinę tylą. Bet taip nėra. Abu Graibo kultūra ir toliau yra ta taktika, kuria irakiečiai buvo valdomi nuo 2003 m. kovo mėn.
Praėjus metams po to, kai buvo pradėtas Abu Graibo piktnaudžiavimo tyrimas, tyrimą atlikęs generolas majoras Antonio Taguba atskleidė, kad yra daugiau nei 2,000 nepaskelbtų nuotraukų, kuriose užfiksuotas tolesnis piktnaudžiavimas. „Vienoje nuotraukoje matyti, kaip amerikiečių kareivis išprievartauja kalinę, o kitoje – vertėjas vyras, išprievartavęs sulaikytą vyrą“, – rašoma pranešime. Telegrafo laikraštis 2009 m. gegužės mėn.
Tada generolas majoras Taguba palaikė Obamos sprendimą neskelbti nuotraukų ne dėl kokių nors moralinių samprotavimų, o todėl, kad „pasekmė sukeltų pavojų mūsų kariams, vieninteliams mūsų užsienio politikos gynėjams, kai mums jų labiausiai reikia, ir britų kariams, kurie yra bando sukurti saugumą Afganistane“. Žinoma, britai, Afganistano saugumo kūrėjai, parašė savo šlovės istoriją per besitęsiančią piktnaudžiavimo kampaniją nuo tada, kai pirmą kartą įkėlė koją į Afganistaną.
Atsižvelgiant į įtemptą politinę atmosferą Irake, paskutiniai pranešimai apie piktnaudžiavimą, žinoma, patenka į savo unikalų kontekstą. Dauguma smurtą patyrusių moterų yra sunitės, o jų laisvė buvo pagrindinis šauksmas maištaujančioms sunitų provincijoms Vidurio ir Vakarų Irake. Arabų kultūroje gėdinimas okupuojant ir plėšiant žemę yra antras dalykas po moterų niekinimo.
Nors po JAV invazija Irakas nebuvo demokratijos ir žmogaus teisių rojus, „naujasis Irakas“ sutvirtino nebaudžiamumo kultūrą, kurioje nėra nieko švento. Tiesą sakant, ištisų visuomenių niekinimas buvo nešvaraus al Maliki karo taktika. Daugelis moterų buvo „surinktos dėl įtariamos teroristinės veiklos, kurią vykdo šeimos nariai“, pranešė naujienų agentūra Associated Press, remdamasi HRW ataskaita.
„Irako saugumo pajėgos ir pareigūnai elgiasi taip, lyg žiauriai prievartaudamos moteris padarys šalį saugesnę“, – sakė HRW MENA direktoriaus pavaduotojas Joe Storkas. Ta pati logika lėmė, kad per „šoką ir baimę“ irakiečiai gali būti priversti paklusti. Nė viena teorija nepasitvirtino. Karas ir maištas Irake tęsis tol, kol tie, kurie turi raktą į didžiulį Irako kalėjimą, supras, kad žmogaus teisės turi būti gerbiamos kaip išankstinė ilgalaikės taikos sąlyga.
_______________________________________________________________________________________________________
Ramzy Baroud yra tarptautiniu mastu sindikuotas apžvalgininkas, žiniasklaidos konsultantas ir PalestineChronicle.com redaktorius. Naujausia jo knyga yra Mano tėvas buvo laisvės kovotojas: nepasakojama Gazos istorija.