Ankstesniame savo komentare panaudojau Cynthia Enloe klausimą: „Kur yra moterys? ištirti, kaip lyčių politika naudojama patriotizmui kurstyti vidaus fronte. Kas atsitiks, kai tą patį klausimą taikysime šaliai, kurią šiuo metu bombarduoja JAV? Kur yra moterys Afganistane?
Prieš Talibanui perimant Kabulo kontrolę, daugelis afganų moterų vaidino svarbų vaidmenį viešajame gyvenime. Moterys sudarė 40% sostinės gydytojų, 50% civilių vyriausybės darbuotojų ir 70% mokytojų. Nuo 1996 m., kai valdžią perėmė Talibanas, jiems net neleidžiama palikti savo namų, nebent juos lydi vyriškos lyties giminaičiai. Jiems draudžiama dirbti ar eiti į mokyklą.
Daugelis afganų moterų, uždraustos patekti į darbo rinką, bet priverstos krautis pragyvenimą dėl savo vyro mirties ar neveiksnumo, imasi prostitucijos. Ataskaita Afganistano moterų revoliucinės asociacijos svetainėje (www.rawa.org) primena mįslę apie Afganistano moterį, naršančią viešajame gyvenime, naudojančią skirtingas tapatybes, kad išlaikytų savo gyvenimą ir išvengtų mirties.
„Moterys, dirbančios [viešnamyje], paprastai turi trijų tipų asmens tapatybės korteles. Vienas asmens tapatybės dokumentas, kuriame jie rodomi kaip našliai su vaikais, yra naudojami JT biurų arba Raudonojo kryžiaus pagalbai gauti. Šie ID nenaudojami dažnai, nes jie greitai keičia vietą ir nenori bendrauti su vietos pareigūnais. Kitas asmens tapatybės dokumentas, rodantis juos kaip ištekėjusią moterį, naudojamas namų nuomai ir pan. Jei Talibanas juos suima dėl Zenos (sekso nusikaltimo ne santuokoje), jie naudoja trečiąjį asmens tapatybės dokumentą, kuriame nurodoma, kad jos yra vienišos. Buvimas vienišiems padeda jiems išvengti mirties užmėtymo akmenimis.
Netgi toks išradingumas, kurį Afganistano moterys naudoja siekdamos susigrąžinti egzistenciją, gali nepavykti, kai reikia išvengti artėjančio bado. Su kiekviena savaite mažėja tikimybė, kad maistas žiemai pasieks reikiamas paskirstymo vietas kalnuose, todėl milijonams žmonių gresia badas. Kadangi moterys pirmiausia atsako už savo vaikus, jos yra mažiau judrios ir turi daugiau burnų, kurias reikia maitinti. Jiems badas kelia ypatingą grėsmę.
Darant prielaidą, kad jos nemiršta iš bado, pagal Jungtinių Tautų gyventojų fondą (UNFPA) yra dar viena „sunki sveikatos krizė, su kuria dabar susiduria Afganistano moterys“. „Tūkstančiai nėščių moterų yra tarp Afganistano civilių, kurie pastarosiomis dienomis pabėgo iš savo namų ir masiškai telkiasi prie šalies sienų. Prieglobsčio, maisto ir medicininės priežiūros trūkumas bei antisanitarinės sąlygos kelia rimtą pavojų šioms moterims ir jų kūdikiams. Dar prieš dabartinę krizę dėl prastų sveikatos sąlygų ir netinkamos mitybos nėštumas ir gimdymas Afganistano moterims tapo ypač pavojingi.
Be bado ir su nėštumu susijusių pavojų sveikatai, afganų moterys susidurs su įprastu karo laikų prievartavimo ginklu, darant prielaidą, kad Jungtinės Valstijos Šiaurės aljansą naudoja kaip savo pėstininkus. Robertas Fiskas Londono laikraštyje „The Independent“ teigia, kad Aljanso „gangsteriai“ yra žinomi prievartautojai ir žudikai. Devintajame dešimtmetyje jie „plėšė ir prievartavo Kabulo priemiesčius. . . Jie pasirinko mergaites priverstinėms santuokoms [ir] išžudė jų šeimas.
„Aš nemačiau Osamos. Aš nepažįstu Osamos. Kodėl, kai viskas vyksta pasaulio rytuose, vakaruose ar šiaurėje, problemos turi ateiti čia ir smogti tiesiai į Afganistano žmones? – paklausė Farida, 40 metų našlė ir keturių vaikų motina, antradienį elgetaujanti Afganistano sostinės Kabulo gatvėse.
„Meldžiu savo Dievą, kad kai tik Amerika užpuls pirmoji sparnuotoji raketa pataikytų į mano namus ir nužudytų mane bei mano šeimą“, – už viską apimančio šydo kalbėjo buvusi mokytoja. Remiantis „Associated Press“ straipsniu (9-25-01), ji deklamavo ilgą bėdų sąrašą, įskaitant alkį ir vandens bei sanitarijos trūkumą savo sugriuvusiuose namuose.
Ar tai moteriška savižudybės misijos versija? Sąlygos, dėl kurių susiformavo plieninės valios vyrai, choreografuojantys savo ir tūkstančių kitų staigias mirtis, taip pat sukelia tai – apgailėtina ir beviltiška Aghan motina meldžia ugningos mirties savo ir jos vaikams?
Farida ir į ją panašios moterys tapo tuo, ką Cynthia Enloe vadina „moterimis ir vaikais“ – nekaltų, bejėgių, bebalsių aukų Vakaruose prisišaukimu.
Tačiau nepaisant nuoseklių slegiančių vyriausybių spaudimo, Afganistano moterys nebuvo tylios. Demokratiją ir moterų teises remianti Afganistano moterų revoliucinė asociacija (RAWA) uoliai dirbo, kad atskleistų savo sunkią padėtį. Šiuo metu afganų moterims už organizacinį darbą gresia mirties bausmė. Tačiau, pasak Kathleen Richter, rašančio žurnalui „Z Magazine“, jame yra apie 2,000 narių, iš kurių pusė yra Afganistane, o pusė – Pakistane. RAWA Afganistane vadovauja slaptoms mergaičių ir berniukų mokykloms namuose, Afganistane ir Pakistane valdo mobiliąsias sveikatos komandas ir organizuoja Afganistano moterims skirtus pajamas generuojančius projektus. Ji taip pat teikia žmogaus teisių organizacijoms ataskaitas apie Talibano ir kitų fundamentalistų padarytus pažeidimus, gamina mokomąsias kasetes, rengia poezijos ir pasakojimų vakarus ir leidžia ketvirtį žurnalą Payam-e-Zan (Moterų žinia).
Kad ir kaip afganų moterys būtų nukentėjusios pagal vyriausybės ir religines taisykles, jos sujungė taikos ir teisingumo judėjimą, net kai sujungia trapią kasdienybę. Tačiau pastaruoju metu į jas nukreiptas tarptautinis dėmesys nesuteikia afganų moterų kaip visiškai sudėtingų žmonių paveikslo, o kaip trečiojo pasaulio „moterys ir vaikai“ – vienkartinės necivilizuotos vidaus politikos aukos ir geranoriškos pagalbos iš tariamai civilizuotų vakarų gavėjos.
Anksčiau Vakarų radarų ekranuose afganų moterys dabar buvo rodomos kaip „nėščios“, „bėgančios“, „badančios“ ir „našlės“. Manau, viskas tiesa, bet tokie būdvardžiai afganistaniečius sumenkina tik į beviltiškiausių jų dalių sumą.
Afganistano moterys ir vyrai, o ne Vakarų valdovai, turi savo išsivadavimo sėklas. Visų žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, žmogiškumo pripažinimas yra neatsiejamas nuo pasaulinės neteisybės, sukeliančios visų rūšių terorizmą, sprendimo. Negalime išspręsti dabartinės krizės, nebent paklaustume: „Kur yra moterys? Ir ne tik tai, bet: „Ką jie sako? ir "Ką jie daro?"
