Šis Ukrainos socialisto Olego Jasinskio laiškas buvo paskelbtas gegužės 6 d interneto svetainėje rusų kalba Spil’ne [Commons], Kijeve esantis žurnalasir anglų kalba apie žmones ir gamtą.
Dėl Ukrainos. Skubus laiškas mano šaliai. Pasirašyti, platinti ir pridėti.
Staiga mūsų šalis, Ukraina, buvo paversta nežinoma planeta. Viso to pradžioje maniau, kad bent jau supratau kalbą. Bet tada, kai atidžiai klausiausi, net kalbos nebuvo suprantamos. Paaiškėjo, kad tie patys žodžiai neturi nuolatinės reikšmės: tai, ką jie reiškė vakar, visiškai skyrėsi nuo to, ką reiškia šiandien.
Be vyriausybės ir ją remiančių jėgų problemos, Ukraina pasikeitė ir dėl to, kad pasikeitė jos žmonės. Mano meilė draugams ir šeimai nepasikeitė, bet jau neįsivaizduoju, kaip ją išreikšti. Vakar galėjome kartu juoktis iš savo politinių skirtumų. Šiandien net negaliu suburti artimiausių draugų prie vieno stalo pasikalbėti. Ir niekada nebūčiau svajojusi, kad iš jų išgirsiu tai, ką girdžiu dabar.
Kas mums nutiko?
Žvelgdamas į mūsų šalį iš išorės, matau, kaip ją į gabalus suskaldo dideli imperialistiniai plėšrūnai savo nesibaigiančios geopolitinės kovos dėl valdžios eigoje. Ukraina buvo paversta karinių operacijų teatru tarp dekadentiškos ir arogantiškos JAV ir ES imperijos bei ciniškos, apsiskaičiuojančios ir ne mažiau arogantiškos kapitalistinės Rusijos.
Turėdamas visa tai omenyje, žinau, kad tikroji galia Ukrainoje, kur mums nuolat primena lojalumą ir nepriklausomybę, iš tikrųjų priklauso oligarchinėms grupėms, kurios buvo, yra ir visada bus bendradarbės su viena iš didžiųjų užsienio valstybių.
Nepateisinamas Rusijos daromas karinis ir ekonominis spaudimas Ukrainai, nepateisinama ir būsima TVF paskolų programa, kuri taps „žudiniu šūviu“ į mūsų jau mirtinai sužeistos nacionalinės nepriklausomybės galvą. Iš tos nepriklausomybės liks tik valstybės himnas ir vėliavėlės su reikiamų spalvų kaspinais.
Visuose Ukrainos konfliktuose jaučiame paslėptą ranką, stumiančią vieną gyventojų dalį į konfliktą su kita, siekiant nukreipti dėmesį ir energiją nuo kovos su tais, kurie iš tikrųjų kalti dėl to, kad šalį patraukė į šią tragediją. Sėdami mirtį, jie sukelia baisiausias emocijas, o sutramdę mūsų pasipiktinimą stumia jį tomis kryptimis, kurios jiems naudingos. Kitas žingsnis – pilietinis karas – už kurį žmonės, kaip įprasta, sumokės gyvybe, o atsakingi asmenys, kaip įprasta, bus apdovanoti naujais politiniais paskyrimais ir apvogtos šalies trofėjumi.
Galbūt dabar – kol rytojaus aukos vis dar kvėpuoja ir ironiškai šypsosi iš šių „naivų“ žodžių, kurie „neatspindi Ukrainos realybės“ – gal dar yra šiek tiek laiko ką nors padaryti. Nepaisant visų niūrių pranašysčių ir viso profesionalaus oficialios spaudos melo, galbūt mes galime ką nors padaryti kartu.
Prieš tai, kai esame ukrainiečiai, rusai, australai, kairieji, dešinieji, krikščionys, musulmonai, ateistai, vyrai, moterys ir tt, mes visi esame žmonės. Ir todėl niekada, jokiu „išskirtinėmis“ aplinkybėmis, negalime pateisinti nei teisės į žmogžudystę, nei gėdingo žmonių mirties šventimo.
Kokia buvo trijų ar keturių tūkstančių metų žmonijos civilizacijos prasmė, jei priešistorinėje mūsų laikų tamsoje norime fiziškai sunaikinti kitą žmogų vien todėl, kad jis galvoja ar jaučia kitaip?
Ukrainos likimą turi spręsti jos žmonės, o ne užsienio didžiųjų valstybių vyriausybės. Ukrainos valdžia ir tradicinės politinės partijos – prieš Viktoro Janukovičiaus vyriausybę, jos metu ir po jos – ir toliau demonstruoja savo bejėgiškumą ir trumparegiškumą. Nors užsienio didžiosios valstybės kišasi, dabartinė Ukrainos valdžia nieko nedarė, tik perskirstė valdžią tarp senų ir naujų ekonominių grupių – nepaliesdama sistemos, prieš kurią sukilo žmonės, esmės.
Jeigu kalbėtume apie savo tėvynę ar apie nepriklausomybę, pirma ir pagrindinė sąlyga tai pasiekti yra tikroji žmonių valdžia – demokratinis visų valdžios institucijų išrinkimas ir nacionalinės pagrindinių šalies gamtos turtų kontrolės atkūrimas. Visos vėliavos, himnai ir žodžiai yra antraeiliai dalykai.
Mes apeliuojame į žmonių išmintį, nes labai ja tikime. Atsakymai į klausimus, su kuriais šiandien susiduria Ukraina, ateis tik iš ten, o ne iš viršaus.
Liaudies sukilimas prieš Janukovičiaus vyriausybę buvo nukreiptas prieš melą, korupciją ir didžiulį oligarchinių grupuočių kontroliuojamos valdžios cinizmą. Mane sujaudino pilietinė tų, kurie tuo metu taikiai išėjo į gatves, išmintis. Manau, kad žmonės, kurie šiandien iškilo pietryčių regionuose, tai padarė vardan tų pačių idealų – ir kai suprato, kad naujoji valdžia Kijeve neatstovauja jų interesams.
Abiejose mūsų susiskaldžiusios visuomenės pusėse yra ginkluotos grupuotės, kurios smurtauja, siekdamos priversti likusią šalies dalį daryti tai, ką mano esant teisinga. Šios ginkluotos grupuotės abiejose konflikto pusėse įvykdė nusikaltimus. Abi pusės yra politiškai ir kariškai manipuliuojamos Rusijos ir Vakarų imperializmo, kuris siekia interesų, kurie yra labai toli nuo Ukrainos žmonių interesų. Tačiau abiejose mūsų dirbtinai suskirstytų gyventojų pusėse absoliuti dauguma yra sąžiningi ir padorūs žmonės, mylintys savo šalį ir sąžiningai siekiantys tikslų, kurių teisingumu tiki.
Ir šie žmonės, tikri Ukrainos žmonės, turi pabusti, susivienyti ir sustabdyti brolžudišką košmarą, kuris jiems verčiamas.
Mieli draugai, tai mano laiškas – mūsų tarptautinės kampanijos už taiką Ukrainoje pradžia. Perskaitykite ir, jei sutinkate, pasirašykite. Jei sutinkate pradėti dirbti su mumis prie konkrečių projektų ir konkrečių idėjų, rašykite mums adresu [apsaugotas el. paštu].
■ Atsakant į straipsnius apie Žmonės ir gamta apie Ukrainą daugelis žmonių klausė, ką galima padaryti. Olegas Jasinskis šiame laiške bandė atsakyti į šį klausimą, todėl aš jį išverčiau. Prašome platinti ir pakartotinai paskelbti. GL.
■ Taip pat žr „Už nepriklausomą visuomeninį judėjimą! Už laisvą Ukrainą“ (kairiosios opozicijos pareiškimas).
„ZNetwork“ finansuojamas tik iš skaitytojų dosnumo.
Paaukoti